Vaikštant miške ranka pati dažnai tiesiasi prie gražaus kankorėžio. Parsinešame jį namo, padedame į dubenį kaip dekoraciją ir pamirštame. O kas, jei pasakyčiau, kad tame mažame, mediniame „šarve“ slypi gyvybė, galinti pergyventi jus, jūsų vaikus ir anūkus? Pušies auginimas iš sėklos – tai ne sodininkystė, tai tikras biologinis eksperimentas ir kantrybės mokykla, kuri nieko nekainuoja, bet teikia didžiulį džiaugsmą.
Daugelis mano, kad užauginti medį iš sėklos yra sudėtinga, tačiau iš tiesų tai reikalauja tik vieno dalyko – suprasti gamtos ritmą. Štai jūsų žemėlapis, kaip miško suvenyrą paversti gyvu medžiu.
1 žingsnis: Medžioklė (Svarbiausia taisyklė)
Čia klysta 90 % pradedančiųjų. Jei miške pakelsite nuo žemės gražų, išsiskleidusį kankorėžį – jis jau atliko savo darbą. Jo sėklos seniai išbyrėjo.
- Ko ieškoti: Jums reikia uždarų kankorėžių. Jų žvyneliai turi būti stipriai susiglaudę.
- Kur ieškoti: Geriausia kankorėžius skinti tiesiai nuo medžio (rinkitės apatines šakas, nelaipiokite aukštai) arba ieškoti ką tik nukritusių po vėtros.
- Spalva: Kankorėžis turi būti rudas (subrendęs) arba purpurinio atspalvio. Žalių, neprinokusių kankorėžių nelieskite – sėklos juose dar neišsivysčiusios.
2 žingsnis: Atidarymo ceremonija
Parsinešę uždarus kankorėžius namo, turite priversti juos „paleisti“ sėklas. Gamtoje tai daro saulė ir šiluma.
- Padėkite kankorėžius šiltoje, sausoje vietoje (pvz., ant radiatoriaus ar saulėtos palangės).
- Po kelių dienų išgirsite tylų pokšėjimą – tai džiūstantys ir besitraukiantys žvyneliai. Kankorėžis išsiskleis.
- Tuomet tiesiog paimkite jį ir stipriai papurtykite virš balto popieriaus lapo. Išbyrės mažos sėklytės su sparneliais. Sparnelius galite atsargiai nulaužti – sodinimui jų nereikia.
3 žingsnis: Vandens testas (Kokybės kontrolė)
Ne visos sėklos yra gyvybingos. Kad nešvaistytumėte laiko tuščioms viltims, atlikite testą:
- Suberkite sėklas į stiklinę vandens.
- Palaukite 24–48 valandas.
- Verdiktas: Tos, kurios plūduriuoja paviršiuje, greičiausiai yra tuščios – jas išmeskite. Tos, kurios nuskendo į dugną, yra pilnos gyvybės. Jas ir sodinsime.
4 žingsnis: Žiemos simuliacija (Stratifikacija)
Tai yra paslaptis, kodėl vieniems pavyksta, o kitiems ne. Pušies sėkla turi „vidinį laikrodį“. Jei pasodinsite ją iškart šiltai, ji galvos: „Dabar ruduo, artėja žiema, dygti pavojinga“. Jums reikia apgauti sėklą ir priversti ją patikėti, kad žiema jau praėjo.
- Paimkite drėgną (ne šlapią!) popierinį rankšluostį.
- Sudėkite ant jo sėklas, sulankstykite ir įdėkite į sandarų plastikinį maišelį (Ziploc).
- Dėkite maišelį į šaldytuvą (ne į kamerą!).
- Laikykite ten apie 3–6 savaites.
- Pastaba: Retkarčiais patikrinkite, ar neįsimetė pelėsis ir ar vis dar drėgna.
5 žingsnis: Didysis sodinimas
Kai sėklos „peržiemojo“ šaldytuve, jos pasiruošusios pavasariui.
- Paruoškite nedidelį vazonėlį su drenažo skylutėmis. Pušys mėgsta lengvą žemę – geriausia sumaišyti durpes, smėlį ir šiek tiek miško žemės.
- Paguldykite sėklą ant žemės ir užberkite vos 3–5 mm sluoksniu žemės. Negiliai!
- Papukškite vandeniu (kad žemė būtų drėgna, bet ne pelkė).
- Pastatykite ant šilčiausios ir šviesiausios palangės.
Ko tikėtis?
Dabar prasideda kantrybės išbandymas. Po 1–3 savaičių turėtumėte pamatyti stebuklą: iš žemės išlįs žalias stiebelis, dažnai vis dar su sėklos kevalu ant viršūnės tarsi kepure. Nenuimkite jos patys! Augalas pats ją numes, kai sustiprės.
Vėliau išsiskleis pirmieji, švelnūs spygliai. Jūsų medis gimė.
Svarbu: Mažos pušaitės auga lėtai. Pirmuosius metus jos gali praleisti ant palangės. Tik kai medelis sustiprės ir pasieks bent 15–20 cm aukštį (dažniausiai antraisiais metais), galėsite jį iškilmingai pasodinti savo kieme ar sodyboje.
Tai nuostabus projektas su vaikais ar tiesiog meditacija sau – stebėti, kaip iš mažo taškelio auga milžinas.
