Žiema daugeliui sodininkų atrodo kaip ramybės metas, kai sodas tarsi „užmiega“ ir nereikalauja jokio dėmesio. Tačiau būtent toks požiūris dažnai tampa brangiai kainuojančia klaida. Šaltuoju metų laiku netinkami sprendimai arba visiškas neveiklumas gali pamažu silpninti augalus, gadinti veją ir alinti dirvožemį. Problemos išryškėja tik pavasarį, kai jas ištaisyti būna gerokai sudėtingiau.
Palikti augalų vazonus lauke – tylus šaknų žudikas
Viena dažniausių ir pavojingiausių klaidų – augalų palikimas lysvėse per stiprias šalnas. Skirtingai nei augalai, augantys grunte, vazonuose esantys augalai praktiškai neturi jokios natūralios apsaugos. Substratas greitai peršąla, o šaknų sistema patiria staigų temperatūros stresą.
Tokiose sąlygose augalas gali žūti net per vieną itin šaltą naktį, net jei pats augalas atrodo atsparus. Be to, nuo šalčio dažnai skyla ir patys vazonai, ypač keramikiniai ar moliniai.
Kad rizika būtų kuo mažesnė, rekomenduojama juos perkelti arčiau namo sienų ar tvorų, kur mažiau vėjo, pakelti juos nuo žemės, kad nesikauptų drėgmė, ir jautresnius augalus pridengti specialia sodo plėvele ar neaustine medžiaga. Tai paprasti veiksmai, galintys išgelbėti augalus iki pavasario.
Visiškai nustoti laistyti – pavojinga klaida visžaliams
Dar viena gaji klaidinga nuostata – žiemą augalų laistyti nereikia. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba logiškai, tačiau ne visi augalai žiemą visiškai „ilsisi“. Visžaliai krūmai, tokie kaip laurai, buksmedžiai ar bugieniai, net ir šaltuoju metu iš lapų praranda drėgmę.
Jeigu dirva išsausėja, o vėliau staiga užšąla, šaknys nebegali pasisavinti vandens. Augalas pradeda džiūti, nors iš išorės tai gali būti pastebima tik po kelių savaičių ar net pavasarį.
Šiltesnėmis žiemos dienomis verta patikrinti dirvos būklę ir, jei reikia, saikingai palaistyti. Svarbiausia – balansas: dirva neturi būti nei visiškai sausa, nei permirkusi, nes perteklinė drėgmė per šalnas taip pat kenkia šaknims.
Šventinės dekoracijos, kurios žalą palieka ilgam
Žiemą sodas dažnai tampa šventinių dekoracijų vieta, tačiau neatsargus jų tvirtinimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Girliandos ar laidai, stipriai apvynioti aplink medžių ir krūmų šakas, per šalčius ir vėją pradeda trintis į žievę.
Laidai šaltyje tampa standesni, vėjas juos judina, o rezultatas – pažeista žievė, kuri pavasarį tampa silpna vieta ligoms ir kenkėjams. Dažniausiai sodininkai šią problemą pastebi tik tada, kai augalas jau pradeda vegetuoti.
Specialistai pataria dekoracijas kabinti laisvai, jų neveržti ir, pasibaigus šventėms, nedelsti jas nuimti. Tai paprasta prevencija, galinti išgelbėti augalo sveikatą.
Vaikščiojimas per veją žiemą – nematoma žala
Žiemą veja atrodo tvirta, tačiau tai tik iliuzija. Sušalus ar permirkus dirvai, žolės stiebai tampa itin trapūs. Net keli žingsniai per šerkšnotą veją gali sulaužyti augalo struktūrą.
Dar blogesnė situacija susidaro, kai žemė yra šlapia. Tuomet nuo svorio susidaro įdubimai, pažeidžiama dirvos struktūra, o pavasarį tokiose vietose veja atželia lėtai ir netolygiai. Dažnai būtent čia pirmiausia įsitvirtina piktžolės.
Šaltuoju metų laiku rekomenduojama kiek įmanoma vengti vaikščiojimo per veją ir naudotis tik takeliais ar grįstomis vietomis.
Ignoruoti nukritusius lapus – kviesti ligas ir kenkėjus
Nors rudenį lapai dažnai sutvarkomi, žiemą jų valymas neretai atidedamas. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu šlapi, prie dirvos prilipę lapai daro daugiausia žalos. Jie sudaro puikias sąlygas grybinėms ligoms, skatina puvimą gėlynuose ir tampa prieglobsčiu kenkėjams.
Reguliarus lapų surinkimas, net ir žiemą, padeda palaikyti tvarkingą ir sveiką sodą. Tuo pačiu metu lapų nereikia išmesti – iš jų galima suformuoti krūvą lapų pelėsiui. Tai vertinga natūrali medžiaga, kuri vėliau puikiai tiks mulčiavimui ir dirvožemio struktūros gerinimui.
Žiema sode nėra visiško poilsio metas. Tai tylus, bet svarbus laikotarpis, kai teisingi sprendimai padeda augalams išgyventi, o klaidos – ilgainiui silpnina visą sodo ekosistemą.
