Piktžolių kontrolė – sena tema daugeliui sodininkų. Lūkestis, kad mulčias visiškai panaikins piktžoles dažnai pervertinamas. Nusivylimas suprantamas: įdedate jėgas ir viltis, paskleidžiate mulčią, ir netrukus pro jį pasirodo pažįstami „svečiai“. Jei su tuo susiduriate, tai visai nereiškia, kad visas metodas neveikia. Mulčiavimas turi daug subtilybių, ir jų supratimas padės pasiekti tai, ko norite lysvėse.
Kaip mulčias veikia prieš piktžoles
Mulčias yra organinių arba neorganinių medžiagų sluoksnis, paskleidžiamas ant dirvožemio. Pagrindinė jo funkcija nuo piktžolių yra apriboti šviesos kiekį, be kurio dauguma vienmečių piktžolių negali sudygti. Sumažėjęs apšvietimas blokuoja fotosintezės procesą, todėl sėklos nedygsta.
Mulčias taip pat atlieka fizinio barjero funkciją: tvirtas ir pakankamai storas sluoksnis apsunkina sodinukų patekimą į saulę. Priklausomai nuo medžiagos, mulčias gali keisti temperatūrą ir išlaikyti drėgmę dirvožemyje, o tai veikia tiek pasėlius, tiek piktžoles.
Kai kurie daugiamečiai augalai, dėl savo galingų šaknų, sugeba prasiskverbti net pro gana šiurkščius sluoksnius, tačiau yra būdų, kaip ir su tuo susidoroti.
Niuansai ir gedimų priežastys
Nusivylimą metodu dažniausiai sukelia šie punktai:
Plonas mulčio sluoksnis. Jei sluoksnis per plonas, pavyzdžiui, 2–3 cm, jis nesukurs visiško pavėsio ir negalės kontroliuoti piktžolių. Skirtingoms medžiagoms rekomenduojamas skirtingas storis: šiaudams reikia 10–15 cm, kompostui ar medžio drožlėms – nuo 5 iki 7 cm, o lapams – 7–10 cm. Plonesni sluoksniai palaipsniui tampa skaidrūs ir praranda savo efektyvumą.
Mulčiavimas ant piktžolių. Jei lysvę uždengiate tiesiai ant esamos augmenijos, ypač daugiamečių augalų, stiprios šaknys suteikia augalams energijos prasiskverbti net ir be šviesos. Norint sėkmingai auginti, svarbu kruopščiai išravėti plotą arba bent jau nupjauti antžeminę dalį, išvarginant šaknų sistemą.
Piktžolių sėklas naikinkite. Nesubrendęs kompostas arba mėšlas, kuriame yra gyvybingų sėklų, pats savaime tampa naujų nepageidaujamų ūglių šaltiniu. Komposto krūvoje saugiau naudoti medžiagą, kuri buvo aktyviai kaitinama, o tai leidžia sunaikinti piktžolių sėklas.
Netinkamas medžiagos pasirinkimas. Šviežia, prieš tai neišdžiūvusi žolė suformuoja gumulus, tvirtai prilimpa prie žemės ir blokuoja oro patekimą. Tai skatina grybelių ir puvimo procesų atsiradimą, neleidžia augalų šaknims prisisotinti deguonies. Šiaudus lengvai nuneša stiprus vėjas arba nuplauna lietus, atidengdami dirvožemį. Sunkios medžiagos, pavyzdžiui, pasenusios pjuvenos, gali pakenkti vandens prasiskverbimui.
Piktžolės yra ypač atsparios. Kviečių želmenys, usnys, beržai ir panašios kultūros gali sudygti net ir per storas užtvaras. Jos naudoja šakniastiebiuose sukauptą energiją, ignoruodamos šviesos apribojimus. Vien mulčio pakloti nepakanka: tokiose vietose reikia derinti metodus – uždengti kartonu arba agroplėvele po mulčio sluoksniu.
Nestabilumas šlaituose. Nuožulniose lysvėse mulčias gali lengvai nuslysti veikiamas lietaus ar vėjo. Čia padės pylimai skersai šlaito, medžiagos šonai, sunki žievė arba tinklai sluoksniui pritvirtinti.
Neįšilusios dirvos mulčiavimas. Pavasarį, kai žemė dar šalta, storas mulčio sluoksnis palaiko žemą temperatūrą, slopindamas auginamų augalų dygimą. Tokiais atvejais geriau palaukti, kol dirva sušils, arba naudoti skaidrią arba juodą medžiagą išankstiniam pašildymui.
Netolygus sluoksnio atsinaujinimas. Laikui bėgant, organinė medžiaga sutankėja, suyra ir praranda tūrį. Jei nepadengiamas naujas sluoksnis, mulčias nustoja atlikti savo barjerinę funkciją.
Tinkamos medžiagos pasirinkimas
Mulčio pasirinkimas priklauso nuo užduočių, oro sąlygų ir dirvožemio tipo. Šiaudai ir šienas yra pigūs, lengvai naudojami, laikui bėgant suyra ir praturtina dirvožemį, tačiau juos lengvai nuneša vėjas, todėl geriau juos naudoti saugomose vietose. Nupjauta žolė praturtina dirvą azotu, greitai suyra, tačiau norint išvengti puvimo, ją reikia džiovinti arba sumaišyti su šiaudais ar medžio drožlėmis.
Medžio drožlės ar žievė ilgiau išsilaiko, efektyviai slopina šviesą, bet gali laikinai surišti azotą – geriau papildomai tręšti. Lapai, kompostas ir perpuvęs mėšlas gerai prisotina dirvožemio mikroflorą. Neaustinės dengiamosios medžiagos ir kartonas sukuria tankų barjerą po organiniu mulčiu ir gerai veikia prieš daugiamečius augalus.
Praktiniai žingsniai
1. Kruopščiai paruoškite plotą: pašalinkite visas likusias piktžoles, ypač daugiamečių augalų šaknis;
2. Pasirinkite jūsų sąlygoms tinkamą mulčią – atsižvelkite į tai, ar vieta vėjuota, šlaite ar lygi, ir kokius augalus auginate;
3. Jei reikia, nupjautą žolę išdžiovinkite, sumaišykite ją su stambesnėmis medžiagomis ir susmulkinkite didelius gabalus;
4. Neskubėkite mulčiuoti ankstyvą pavasarį: įsitikinkite, kad žemė jau įšilusi;
5. Mulčią paskleiskite tolygiai, vengdami liesti augalų stiebus – tarp mulčio sluoksnio ir augalo turėtų būti keli centimetrai, kad nesusidarytų puvinys.
6. Išlaikykite rekomenduojamą sluoksnio storį pagal pasirinktą medžiagą;
7. Stebėkite visą sezoną: mulčiui sutankėjus, pašalinkite pavienes išdygusias piktžoles.
Mulčiavimas neabejotinai palengvina darbą ir pagerina dirvožemio struktūrą, ypač jei jis apgalvotai derinamas su žaliąja trąša (augalų auginimas žaliajai trąšai), apgalvota sėjomaina arba rankiniu selektyviu ravėjimu. Norint maksimaliai slopinti daugiamečius augalus, veiksminga naudoti derinius – kartoną ir organinį mulčią, juodą agrofibrą po šieno sluoksniu arba kelių metodų kaitaliojimą, net skirtingose sklypo dalyse.
