Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad samanos ir kerpės atsiranda tik ant senų, apleistų medžių. Tačiau realybė kitokia – jos gali įsikurti ir ant jaunų, gyvybingų vaismedžių ar dekoratyvinių augalų. Ir nors jos nėra parazitai tiesiogine prasme, jų poveikio nuvertinti nereikėtų.
Svarbiausia suprasti: kerpės ir samanos neima iš medžio maistinių medžiagų taip, kaip tai daro tikri kenkėjai. Tačiau jos sudaro sąlygas kitoms problemoms atsirasti. Tankus jų sluoksnis lėtina natūralų žievės atsinaujinimą, sulaiko drėgmę ir sukuria palankią terpę bakterijoms bei grybelinėms infekcijoms vystytis. Ilgainiui tai gali silpninti medžio atsparumą ir bendrą būklę.
Kodėl mechaninis valymas gali pakenkti labiau nei pačios kerpės?
Pirmoji klaida, kurią daro daugelis sodininkų – griebiasi kieto metalinio šepečio ir ima agresyviai gramdyti žievę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: pašalini matomą problemą – ir viskas. Tačiau iš tiesų tokie veiksmai dažnai sukelia daugiau žalos nei naudos.
Pažeista žievė tampa atvira „vartų zona“ infekcijoms. Net ir nedideli įbrėžimai gali tapti grybelinių ligų pradžia. Be to, medžiui reikia papildomų resursų žaizdoms gydyti, o tai silpnina jo augimą ir derėjimą.
Efektyvus ir saugesnis sprendimas
Vienas iš plačiausiai taikomų metodų – 3 % geležies sulfato tirpalas. Juo apdorojamos kerpėmis ir samanomis padengtos vietos. Tinkamai panaudotas tirpalas veikia be mechaninio poveikio: apnašos palaipsniui nudžiūsta ir nukrenta pačios. Tai leidžia išvengti žievės pažeidimų ir sumažina infekcijų riziką.
Svarbu laikytis koncentracijos – per stiprus tirpalas gali pažeisti gyvą audinį, o per silpnas bus neveiksmingas. Purkšti reikėtų sausą dieną, kai nenumatomas lietus, kad veiklioji medžiaga spėtų suveikti.
Jei vis dėlto kerpės ar samanos jau buvo šalinamos mechaniškai, rekomenduojama papildomai apdoroti šakas 5 % geležies sulfato tirpalu. Tai padeda dezinfekuoti galimus pažeidimus ir sumažinti infekcijų tikimybę.
Svarbiausia – nepadaryti daugiau žalos nei naudos
Kovojant su kerpėmis ir samanomis būtina išlaikyti pusiausvyrą. Pats jų buvimas dar nereiškia, kad medis žūva, tačiau ignoruoti problemos taip pat nereikėtų. Sprendimus verta rinktis atsakingai, įvertinus medžio amžių, būklę ir bendrą sodo priežiūros lygį.
Ši informacija paremta sodininkystės praktika ir augalų apsaugos principais, tačiau konkrečios priemonės gali skirtis priklausomai nuo medžio rūšies ir aplinkos sąlygų. Jei kyla abejonių, verta pasitarti su specialistu – kartais profesionali konsultacija kainuoja mažiau nei klaidų taisymas.
