Net ir atsparūs bei nereiklūs augalai – tujos, pušys, eglės ar kiti spygliuočiai – rudenį reikalauja dėmesio. Spygliuočių rudens priežiūra padeda stiprinti jų imunitetą, išlaikyti sveikatą, dekoratyvumą ir padidinti atsparumą žiemos stresui.
Drėgmę papildantis laistymas
Svarbiausias rudens priežiūros žingsnis – teisingas laistymas. Nors ruduo dažnai lietingas, natūralios drėgmės spygliuočiams dažnai nepakanka, kad jie tinkamai pasiruoštų žiemai. Šių augalų vegetacija sulėtėja, tačiau nesustoja – todėl vandens reikia net ir šaltuoju metų laiku.
Pagrindinis spygliuočių priešas žiemą – ne šalčiai, o sausros. Saulėtomis, bet šaltomis dienomis spygliai garina drėgmę, o šaknys, esančios įšalusioje žemėje, jos papildyti negali. Dėl to augalai pradeda džiūti ir įgauna rudą atspalvį.
Norint to išvengti, rudenį būtinas drėgmę kaupiantis laistymas. Jo tikslas – prisotinti dirvą vandeniu taip, kad šaknys galėtų sukaupti atsargų. Tai daroma spalį arba lapkritį, kai oro temperatūra nukrenta iki 7–9 °C, bet dar neprasidėjus šalnoms.
Laistymo kiekis priklauso nuo oro ir medžio amžiaus. Sausu oru suaugusiai eglei ar pušiai gali prireikti iki aštuonių 10 litrų kibirų vandens, jaunam medeliui – trijų ar keturių. Vanduo turi įsigerti bent 50–60 cm gylyje. Geriausia laistyti keliais etapais, kad drėgmė tolygiai pasiskirstytų. Gerai sudrėkinta žemė užšąla lėčiau, todėl šaknys ilgiau išlieka aktyvios.
Spygliuočių rudens tręšimas
Be drėkinimo, spygliuočiams rudenį reikia ir papildomo maitinimo. Pagrindinis rudens trąšų tikslas – sustiprinti šaknų sistemą ir padėti ūgliams sumedėti. Tam svarbiausi elementai – fosforas ir kalis. Fosforas skatina stiprių šaknų vystymąsi, o kalis didina audinių atsparumą šalčiui, ligoms ir drėgmės svyravimams.
Azoto trąšų, kurios skatina žaliosios masės augimą, nuo rugpjūčio vidurio naudoti negalima – jauni, nesumedėję ūgliai per žiemą nušąla ir silpnina visą augalą.
Idealu naudoti specialias spygliuočiams skirtas trąšas, pažymėtas užrašu „ruduo“. Jos turi subalansuotą fosforo ir kalio santykį. Taip pat tinka mineralinės trąšos – superfosfatas, kalio sulfatas ar kalio monofosfatas. Jas reikia tolygiai paskirstyti aplink kamieno ratą, įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir palaistyti. Tręšti reikėtų ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pirmųjų šalnų.
Sanitarinis genėjimas
Ruduo – tinkamiausias metas sutvarkyti spygliuočius po vasaros. Pašalinkite sausas, pageltusias, ligotas ar kenkėjų pažeistas šakas. Tai padės išvengti infekcijų plitimo. Genėjimui naudokite aštrius įrankius, o nupjautas vietas didesnėse šakose apdorokite sodo tepalu.
Kai kurių rūšių – ypač tujų ar kadagių – tankios lajos vidus negauna pakankamai šviesos, todėl spygliukai ten išdžiūsta. Tokius vidinius spyglius reikia pašalinti, kad nesusidarytų grybelio židiniai. Galima tai daryti rankomis su pirštinėmis arba specialiu sodo dulkių siurbliu.
Sanitarinis genėjimas pagerina oro cirkuliaciją vainike ir sumažina grybelinių ligų riziką. Visi nukirpti likučiai turėtų būti surinkti ir sudeginti, kad neplistų kenkėjai.
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Net sveiki augalai rudenį turėtų būti profilaktiškai apdorojami nuo ligų ir vabzdžių. Grybelinių infekcijų sporos dažnai lieka dirvoje ar ant šakų, o kenkėjai – deda kiaušinėlius ant spyglių ir žievės. Pavasarį, atšilus orams, jie vėl suaktyvėja.
Norint to išvengti, rudenį spygliuočius reikėtų nupurkšti fungicidais (nuo grybelinių ligų) ir insektoakaricidais (nuo vabzdžių ir erkių). Nuo ligų tinka 1 proc. Bordo mišinys arba kiti vario turintys preparatai, o nuo kenkėjų – sisteminiai pesticidai, kurie veikia ilgiau ir sunaikina vabzdžius visuose vystymosi etapuose.
Purkšti reikėtų sausu, nevėjuotu oru, kruopščiai padengiant visus augalo paviršius – nuo kamieno iki šakų apačios, kur dažniausiai slepiasi kenkėjai.
Mulčiavimas
Ypač jaunų spygliuočių šaknys jautrios temperatūros svyravimams ir stipriems šalčiams, todėl būtinas mulčiavimas. Mulčio sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę, reguliuoja dirvos temperatūrą ir apsaugo šaknis nuo užšalimo.
Mulčiui tinka spygliuočių žievė, pjuvenos, durpės, kompostas ar nukritę spygliai. Vengti reikėtų šiaudų ar šieno – jie pritraukia graužikus. Mulčio sluoksnis turi būti purus, apie 5–7 cm storio. Svarbu jo nekloti arti kamieno, kad žievė galėtų kvėpuoti ir nesupūtų atlydžių metu.
Žiemos pastogė: apsauga nuo saulės ir sniego
Pastogė būtina jauniems ar mažiau atspariems augalams. Jos tikslas – apsaugoti ne tiek nuo šalčio, kiek nuo žiemos saulės ir šlapio sniego.
Kad sniegas nelaužytų šakų, ypač stulpinių spygliuočių, vainiką reikėtų švelniai surišti virvele ar specialiu tinklu. Nuo saulės nudegimų vasario–kovo mėnesiais padeda pavėsinimas – galima naudoti džiuto audinį, agrospaną ar specialius tinklelius. Mažus augalus galima pridengti eglišakėmis.
Plėvelės naudoti negalima – ji sulaiko orą ir sudaro šiltnamio efektą, dėl kurio spygliai gali išdžiūti. Pastogė įrengiama tik po pirmųjų šalnų, o pavasarį nuimama palaipsniui, geriausia debesuotą dieną, kad augalai priprastų prie ryškesnės šviesos.
