Šiandien kalbėsime apie, regis, nereikšmingą dalyką – supuvusius obuolius ir kriaušes. Tuos, kurie guli po medžiais ir, daugelio manymu, tinka tik komposto krūvai ar net šiukšlyno.
Aš jų neskubu išmesti. Būtent čia slypi mano gausaus derliaus paslaptis. Skamba keistai, ar ne? Bet kantriai išklausykite, papasakosiu visą istoriją. Ir jūs stebėsitės, kodėl mano lysvės kasmet lūžta nuo daržovių derliaus.
Būkime atviri – kas nėra pasibjaurėjęs pakėlęs nuo žemės minkštą, lipnų obuolį su kirminu viduje? Paprastai ranka tiesiasi greitai jį išmesti, kad tik pilka masė nesusiteptų batų. Bet aš, priešingai, renku juos į kibirą. Taip, taip, kiekvieną! Net ir pačius bjauriausius.
Neskubėkite klausti, kam man to reikia. Čia slypi gudrybė, kuri apverčia dirvožemį aukštyn kojomis.
Puvinys – ne priešas, o draugas
Paslaptis ta, kad supuvę obuoliai ir kriaušės yra tikras aukso lobynas dirvožemiui. Juose gausu organinių medžiagų, cukrų, drėgmės ir mikroelementų, kuriuos augalai tiesiog dievina.
Nereikia būti mokslininku, kad suprastum paprastą dalyką: visa, kas pūva, virsta maistu dirvožemiui. Tačiau viena yra sukrauti vaisius į krūvą ir laukti porą metų, kol jie supus. Visai kas kita – panaudoti gudrybę, kurią atradau prieš daugelį metų.
Aš jų nekraunu į krūvą, nelaukiu, kol supus, ir nesitikiu gamtos malonės. Užkasu juos. Tiesiai į duobes, kur vėliau augs daržovės. Ir ne bet kur, o senelio būdu, kaip mane mokė seni žmonės. Tai maža paslaptis, bet būtent dėl jos žemė tampa tokia puri, kad kastuvas sminga kaip į sviestą. Manote, kad tai perdėta? Pabandykite patys.
Kaip tiksliai užkasti vaisius?
Daugelis galvoja: įmesi obuolius į duobę, ir viskas bus gerai. Bet ne. Čia reikia tvarkos. Pirmiausia išsirinkau lysvę, kurią planuoju paruošti kitam sodinimui.
Įsmeigu kastuvą ir kasu duobes. Nekasu jų per giliai – apie dvidešimt centimetrų, ne daugiau. Į šias duobes dedu supuvusius obuolius ar kriaušes. Kartais sumaišau juos su lapais ar sausa žole, kad žemė „kvėpuotų“.
Svarbu neperkrauti vienos vietos. Geriau vaisius išbarstyti po visą lysvę kaip „prieskonį“, nei suversti į vieną duobę. Taip dirvožemis tolygiai prisotins organinėmis medžiagomis, o augalų šaknys vėliau ras maisto bet kuriame lysvės kampelyje.
Pavasarį, kai pasodinu daigus – ar tai būtų agurkai, kopūstai, pomidorai, ar morkos – jie iškart atsiduria ant „paruošto stalo“. Štai kodėl mano daigai visada būna putlūs ir stiprūs, o šalia svetimų lysvių jie auga suglebę ir gelsta. Sutapimas? Vargu.
Kodėl kaimynai nustebo?
Pastebėjau, kad pro mano lysves einantys žmonės spokso į tiesiomis eilėmis stovinčius augalus su storais stiebais ir lapais, kurie atrodo tarsi nudažyti žaliai. Pirmas jų klausimas visada būna: „Kuo tręšiate? Kokias trąšas naudojate?“
Aš tik nusišypsau ir atsakau: „Obuoliais ir kriaušėmis, gulinčiais po medžiais.“ Tada jų akys išsiplečia: „Kaip taip?!“
Taip, teisingai. Jokių maišų chemikalų, jokių nereikalingų išlaidų. Pati gamta viską duoda, tereikia pasiimti. Supuvę vaisiai žemėje ne šiaip suyra – jie tampa savotiška „krosnimi“.
Žiemą, kai žemė užšąla, šios liekanos pradeda veikti, išskirdamos šilumą ir pamažu maitindamos mikroorganizmus. Pavasarį žemė jau būna prisotinta gyvų bakterijų, grybelių, sliekų – visko, ko reikia gausiam derliui. Ir tai ne teorija – tai galite pamatyti savo akimis.
Pagrindinė paslaptis
Paslaptį visada palieku pabaigai. Neužtenka tiesiog išmesti obuolių ant žemės. Reikia žinoti, kur juos dėti. Tikroji gudrybė – niekada nededu pūvančių vaisių ten, kur augs šakninės daržovės.
Morkos, burokėliai, ridikai – jiems nepatinka organinių medžiagų perteklius, nes pradeda šakotis ir deformuotis. Bet po kopūstais, pomidorais, agurkais, moliūgais ar cukinijomis – tikrai dedu! Ir jie dosniai atsidėkoja: kopūstų galvos tokios pilnos, kad rankomis sunku apglėbti, agurkai auga iki pirmųjų šalnų, o pomidorai saldūs kaip medus.
Pagrindinė paslaptis paprasta: neužkaskite visko bet kaip, žinokite saiką ir tinkamą vietą. Tuomet kiekviena supuvusi kriaušė ar obuolys dirba jums, o ne prieš jus. Štai kodėl mano lysvės duoda derlių, kuris stebina net patyrusius sodininkus.
Ir žinote, kas geriausia? Aš nebežiūriu į supuvusius vaisius kaip į šiukšles. Man tai lobis, nemokama trąša, gyvas maistas, kurį pati gamta kloja po kojomis. Jei išbandysite šį metodą, esu tikra, kad po sezono suprasite – jokios „parduotuvės chemijos“ negali prilygti šiam senam, patikrintam metodui.
Taigi paaiškėja, kad supuvę obuoliai ir kriaušės nėra atliekos, o derliaus garantija. Išbandykite. Ir jūsų kaimynai taip pat pradės jumis stebėtis.