Avietė – viena skaniausių uogų. Nors krūmai sezono metu dera gana ilgai, dažnai kelias savaites, džiaugsmas vis tiek baigiasi. Kas toliau? Ar apie avietes galima pamiršti iki kito sezono? Žinoma, ne! Nepavargstu kartoti, kad kultūriniai augalai reikalauja mūsų dėmesio nuolat, net tada, kai nustoja mus vaišinti.
Jei tinkamai pasirūpinsime avietėmis po derėjimo, tai kitais metais derlius bus ne prastesnis, o gal net ir geresnis.
Vasarinės avietės baigė derėti
Kitas uogas pamatysime jau kitais metais. Bet derėjimas vyksta ant praėjusių metų ūglių, o tai reiškia, kad žiedų pumpurai bus dedami jau dabar, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Kaip gerai vyks šis procesas – daug priklauso nuo šeimininkų. Nebūkime tinginiai, atlikime svarbius darbus – ir būsime laimingi turėdami daug saujų milžiniškų saldžių aviečių!
Pradžiai atliekame valymą – pašaliname visus ūglius, kurie baigė derėti. Jie avietėms daugiau nebereikalingi, uogos ant jų jau niekada nebeaugs. Žinoma, iki žiemos šie ūgliai ir patys nudžius, bet negalima pamiršti, kad ant jų gali būti daug kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Be to, nereikalingi ūgliai dengia avietyną, trukdo saulei pasiekti jaunus ūglius, pažeidžia normalią oro cirkuliaciją.
Apskritai, senų ūglių pašalinimas – savotiškas sveikatinimas. O dar avietynas atrodys prižiūrėtas ir gražus!
Kai kurie daržininkai palieka nuo ūglių maždaug 10 centimetrų kelmelius ir juos pašalina tik pavasarį. Bet galima nepridėti sau darbo ir nupjauti iškart lygiai su žeme.
Kai avietynas išvalytas, galima apžiūrėti naujus ūglius ir objektyviai įvertinti, kurie iš jų yra stipriausi ir geriausiai susiformavę. Nuo kiekvieno krūmo paliekame po šešis, visa kita taip pat šaliname. Silpni ploni ūgliai neperneš žiemos ir derliaus ant jų taip pat nebus, todėl jų gailėtis neverta.
Nepamirškime šaknų atžalų
Šaknų atžalos – ne tas pats, kas pakaitiniai ūgliai. Ūgliai auga krūvoje, atžalos atsiranda tam tikru atstumu nuo krūmo. Jos reikalingos avietynui plėstis ir yra kažkas panašaus į braškių ūsus.
Panašumas tas, kad atžalos turi savas šakneles, kuriomis maitinasi, bet yra ir sujungimas su pagrindine šaknimi, taigi iš ten jos taip pat aktyviai traukia maistines medžiagas.
Šaknų atžalų pagalba avietes galima dauginti, jei yra toks poreikis. Jei ne – tiesiog jas pašalinkite. Tam reikia kastuvu perkirsti šaknį, jungiančią atžalą su motinine augalu, po to nesunku ją ištraukti iš žemės.
Šaliname lapus iš apatinio aukšto
Dabar labai svarbu apsaugoti augalus nuo ligų plitimo. Todėl bet kokiais būdais vengiame avietyno sutankinimo. Tam pašaliname visus apatinius lapus ant ūglių iki 60 centimetrų aukščio. Likusių jiems visiškai užteks normaliam maitinimuisi ir vystymuisi.
Mažiausiai akivaizdu – laistymas
Apie jį daugelis šeimininkų pamiršta, ypač atsižvelgiant į tai, kad rugpjūtį karščiai dažniausiai atslūgsta. Tuo tarpu avietės labai mėgsta drėgną dirvožemį ir blogai pakelia sausrą. Jei norime, kad ūgliai pasiruoštų ir derėjimui naujaisiais metais, ir žiemojimui, apie laistymus teks prisiminti.
Paprastai avietyną rekomenduojama laistyti kartą per dešimt dienų. Jei lyja, tai, žinoma, rečiau. Svarbu išlaikyti balansą: kad dirvožemis būtų drėgnas, bet nevirstų pelke.
Ypač pasistengti reikėtų, jei vasara buvo karšta ir sausa. Tokiu atveju rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais būtina atlikti kelis drėgmės užtaisymo laistymus.
Avietės mėgsta „pavalgyti”
Taip taip, ir nenustoja mėgti net pasibaigus derėjimui. Joms reikalinga gera maistinių medžiagų atsarga, kad nebijotų žiemos šalčių ir pasiruoštų būsimam derėjimui.
Tačiau sezono pabaigoje svarbu su tręšimu nesuklysti. Taip, augalų jokiu būdu negalima pertręšti azotu! Jie be galo augins ūglius ir laiku nenueis „miegoti”.
Todėl azotą naudojame tik iškart po derėjimo pabaigos, ir tai jei augalai atrodo silpni, nusilpę. Tokiu atveju galima pasinaudoti „žaliąja trąša” arba vištos mėšlo užpilu, skiestu vandeniu 1:20.
Toliau svarbiausi elementai yra kalis ir fosforas. Jie tiesiog būtini ruošiantis žiemojimui. Jų dėka labai gerai stiprėja šaknų sistema, ūgliai sumedėja. Be to, kalis ir fosforas iš esmės stiprina augalų imunitetą, padeda jiems atsispirti ligoms ir kenkėjams. Rudenį tai labai aktualu.
Iš viso per rugpjūtį ir rugsėjį atliekama keletas tręšimų kaliu ir fosforu. Geriausia juos įterpti skystu pavidalu – taip medžiagos greitai pasisavinamos.
Ką konkrečiai galima naudoti?
Aš teikiu pirmenybę paruoštiems mineraliniams kompleksams, skirtiems rudeniui. Paprastai ant pakuočių taip ir parašyta „Ruduo”. Tokiuose preparatuose padidintas kalio ir fosforo kiekis, azoto – minimaliai.
Atkreipkite dėmesį, kad visai pašalinti azoto negalima! Viskas turi būti su saiku. Azotas dalyvauja kitų elementų pasisavinime, todėl lengva perlenkti lazdą ir pakenkti.
Daugelis daržininkų mėgsta tręšimui naudoti pelenus. Kad jie veiktų greitai, verta įterpti juos ne sausu pavidalu, o užpilo formatu. Imame stiklinę pelenų ir užpilame ją litru verdančio vandens. Paliekame pastovėti porą valandų, o galima ir parą, jei yra laiko. Tada papildome iki 10 litrų jau įprastu vandeniu ir laistome.
Ir paskutinis štrichas – apdorojimai nuo ligų ir kenkėjų
Išvalytas avietynas nors ir ne taip linkęs į visokių „bjaurasčių” plitimą kaip nepraeinami brūzgynai, bet vis tiek nėra visiškai apsaugotas. Be to, niekas neatšaukė profilaktikos – mums juk nereikia, kad kenkėjai ir ligų sukėlėjai patogiai žiemotų jo teritorijoje.
