Elektroninis stovėjimo stabdys yra gana pažangi sistema, kuri įjungiama automatiškai arba mygtuku. Šiuo atveju automobilio elektronika valdo pačias stabdžių trinkeles, tam tikra jėga spausdama jas prie diskų.
Tačiau, nepaisant visų privalumų, ši sistema turi ir trūkumų. Automobilių serviso meistras Svajūnas Mišeika nurodė tris problemas, su kuriomis gali susidurti automobilių su elektroniniu stovėjimo stabdžiu savininkai.
Pirmą kartą elektroninis stovėjimo stabdys serijiniame automobilyje pasirodė 2001 m. Jis atlieka tokias funkcijas, kaip apsauginis stabdys, automatinis stabdymas, kai automobiliuose su automatine pavarų dėže įjungiama „Drive“ pavara, ir automatinis rankinio stabdžio įjungimas ir išjungimas.
Vairuotojui nebereikia prisiminti, kad reikia naudoti rankinį stabdį – tereikia paliesti akceleratoriaus pedalą arba išjungti uždegimą.
Ši sistema taip pat neleidžia automobiliui pajudėti, jei vairuotojas nėra prisisegęs saugos diržo arba vienos iš durų yra atidarytos. Visa tai skamba kaip didžiulis žingsnis į priekį komforto ir saugumo srityje, tačiau, žinoma, neapsieinama ir be trūkumų.
Atsiradus elektroniniam rankiniam stabdžiui, stabdžių sistemos tapo daug sudėtingesnės – dabar suportai turi elektros variklius, kurie suspaudžia trinkeles ant disko. Dėl to stovėjimo stabdžio patikimumas tapo prastesnis.
Be to, elektroninis stovėjimo stabdys su funkcija „Auto Hold“ gerokai padidina automobilio kainą. Įsigijus automobilį reikia dažnai atlikti stabdžių sistemos techninę priežiūrą ir remontą, o tam reikia specialių žinių ir brangių procedūrų, kitaip nei automobiliuose su tradiciniais lyniniais stabdžiais, kuriuose trinkelės ant disko tiesiog prispaudžiamos.
Jei akumuliatorius išsikrovęs, automobilį bus sunku išjudinti. Elektroninis stovėjimo stabdys, įjungiamas prieš nutraukiant elektros energijos tiekimą, be maitinimo neatlaisvins stabdžių trinkelių. Tokiais atvejais trinkeles teks atlaisvinti rankiniu būdu, o tam reikia nuimti ratą ir naudoti specialų raktą.
