Šiauliuose dėstanti kineziterapeutė atvirai apie savo profesiją: „Šis darbas netinkamas tiems, kurie nemyli žmogaus“
Kartais vienas apsilankymas pas specialistą gali pakeisti visą gyvenimą. Taip nutiko ir Šiauliuose dirbančiai kineziterapeutei, docentei dr. Vaidai Aleknavičiūtei-Ablonskei, kuri dar mokyklos suole suprato, kokią profesiją norėtų pasirinkti. Tuomet ji pati susidūrė su stuburo problemomis, lankė reabilitacines mankštas ir baseiną, o stebėdama specialistų darbą pamažu atrado sritį, kuri vėliau tapo ne tik jos profesija, bet ir vienu svarbiausių gyvenimo pasirinkimų.
Šiandien Vaida yra ne tik praktikuojanti kineziterapeutė, bet ir Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja, mokslų daktarė bei vienos iš miesto kineziterapijos klinikų įkūrėja. Jos profesinis kelias nebuvo tiesus – teko keisti miestus, išbandyti skirtingas veiklas, derinti studijas su darbu ir galiausiai ryžtis nuosavam verslui. Tačiau vienas įsitikinimas išliko nepakitęs: norint tapti geru kineziterapeutu, neužtenka vien išmanyti žmogaus anatomiją ir mokėti atlikti pratimus.
2025 metais Šiaulių miesto savivaldybės pristatytoje specialistės istorijoje nuskambėjo mintis, kuri aktuali ir būsimiems sveikatos priežiūros specialistams, ir pacientams. Jos teigimu, tikrasis šios profesijos pagrindas yra nuoširdus noras padėti žmogui. Mat už kiekvienos diagnozės slypi ne tik medicininė problema, bet ir žmogus, kuris nori vėl laisvai judėti, dirbti, sportuoti ar paprasčiausiai gyventi be nuolatinio skausmo.
Profesiją pasirinko dar aštuntoje klasėje – ją sudomino pačios patirtos sveikatos problemos
Vaida pasakojo, kad apie kineziterapeutės darbą pradėjo galvoti labai anksti. Dar būdama aštuntokė ji lankė reabilitacines procedūras dėl stuburo problemų ir turėjo galimybę iš arti stebėti, kaip specialistai padeda žmonėms atgauti fizines galimybes. Tuo metu ją sužavėjo mintis, kad žmogaus savijautą galima gerinti judesiu, tinkamai parinktais pratimais ir nuosekliu darbu.
Skirtingai nei kai kurie jaunuoliai, kurie iki pat mokyklos baigimo nežino, kokią profesiją rinktis, ji gana anksti turėjo aiškų tikslą. Medicinos sritis traukė, tačiau gydytojos darbas, operacijos ir vaistų mokymasis neatrodė toks artimas kaip galimybė tiesiogiai dirbti su žmogaus judėjimu. Susipažinusi su kineziterapijos specialybe, ji suprato radusi sau tinkamą kryptį.
Studijos šį pasirinkimą tik sustiprino. Ypač domino tai, kaip tarpusavyje susijusios skirtingos kūno dalys ir kaip vienoje vietoje atsiradę judėjimo sutrikimai gali paveikti kitas organizmo sistemas. Tokios žinios leido į žmogaus kūną pažvelgti ne kaip į atskirų raumenų ar sąnarių rinkinį, bet kaip į sudėtingą visumą, kurioje svarbu suprasti ne tik simptomą, bet ir galimas jo priežastis.
Šis požiūris svarbus ir šiuolaikinėje kineziterapijoje. Žmogus, kuris skundžiasi nugaros skausmais, nebūtinai turi vieną aiškią problemą, kurią galima išspręsti vienu pratimu. Specialistui gali tekti įvertinti laikyseną, judėjimo įpročius, fizinį pajėgumą, darbo pobūdį ir kitas aplinkybes. Todėl profesionali kineziterapija paprastai prasideda nuo individualaus būklės įvertinimo, o ne visiems vienodai skiriamos mankštos.
Penkiolika metų dėstymo ir trys taisyklės, kurias turėtų žinoti kiekvienas būsimas specialistas
Profesinis kelias Vaidą iš Kauno nuvedė į Palangą, vėliau – vėl į Kauną, o galiausiai į Šiaulius. Būtent pasiūlymas dėstyti Šiaulių valstybinėje kolegijoje tapo svarbiu gyvenimo posūkiu. Čia ji pradėjo ne tik dalytis profesinėmis žiniomis su studentais, bet ir dirbti su pacientais, o vėliau sukūrė šeimą bei įsitvirtino mieste.
2025 metais pristatydama savo veiklą specialistė jau skaičiavo penkiolika metų dėstymo patirties. Per šį laikotarpį keitėsi ne tik studentai, bet ir visuomenės požiūris į kineziterapiją. Anksčiau šios srities specialistai neretai būdavo painiojami su masažuotojais, o šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad kineziterapija apima daug platesnį darbą – nuo judėjimo sutrikimų vertinimo iki individualių reabilitacijos programų.
Tačiau dėstytojai svarbu ne vien perduoti teorines žinias. Ji studentams nuolat primena tris principus, kuriais, jos įsitikinimu, turėtų vadovautis kiekvienas būsimas specialistas. Pirmasis susijęs su profesine atsakomybe: prieš pradėdamas dirbti su pacientu, žmogus turėtų sąžiningai savęs paklausti, ar norėtų tokios pat kompetencijos specialisto savo artimajam. Jeigu atsakymas neigiamas, vadinasi, dar reikia mokytis ir tobulėti.
Antrasis principas – gebėjimas bendradarbiauti su kolegomis. Sveikatos priežiūros srityje neįmanoma žinoti absoliučiai visko, todėl dalijimasis patirtimi ir žiniomis gali padėti priimti geresnius sprendimus. Trečiasis principas, jos manymu, yra pats svarbiausias: „Šis darbas netinkamas tiems, kurie nemyli žmogaus.“
Tokia mintis primena, kad pacientui svarbu ne tik specialisto diplomas ar sukaupta patirtis. Žmogui, kuris po traumos bijo judėti, jaučia skausmą arba ilgai negali sugrįžti prie įprastos veiklos, reikia ir supratimo, kantrybės bei gebėjimo paaiškinti, kodėl tam tikri pratimai reikalingi. Net geriausiai sudaryta programa bus sunkiau įgyvendinama, jeigu tarp specialisto ir paciento neatsiras pasitikėjimo.
Nuosava klinika pareikalavo drąsos – teko įveikti ir finansines baimes
Nepaisant ilgametės darbo patirties ir akademinių pasiekimų, sprendimas įkurti nuosavą kliniką nebuvo lengvas. Iki tol Vaida buvo dirbusi įvairiose privačiose sveikatos priežiūros įstaigose, kaupė patirtį ir gilino žinias. Galiausiai kartu su kolege nusprendė imtis savarankiškos veiklos.
Kaip pati pripažino, toks žingsnis sukėlė nemažai abejonių. Nuosavas verslas reiškia ne tik galimybę dirbti pagal savo požiūrį, bet ir didesnę atsakomybę už finansus, organizacinius sprendimus, darbuotojus bei pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Vis dėlto noras turėti daugiau profesinės laisvės ir galimybę įgyvendinti savo idėjas pasirodė stipresnis už baimes.
Šiuo metu specialistė dirba Šiaurės kineziterapijos klinikoje Šiauliuose. Klinikos pateikiamoje informacijoje nurodoma, kad jos profesinė patirtis siekia septyniolika metų, o praktikoje ji dirba su paaugliais ir suaugusiaisiais, turinčiais laikysenos sutrikimų, skoliozę, ortopedinių traumų padarinių ar kitų judėjimo sistemos problemų. Taip pat viena jos darbo sričių yra kineziterapija nėštumo metu ir po gimdymo bei dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimų atvejais.
Tačiau praktinis darbas nėra vienintelė jos veiklos kryptis. Vaida yra dalyvavusi moksliniuose tyrimuose ir tarptautiniuose projektuose, tarp jų – veiklose, susijusiose su gyvūnų terapijos poveikiu žmogaus sveikatai. Taip pat su užsienio kolegomis iš Turkijos ir Rumunijos gilinosi į klinikinės elektros stimuliacijos taikymą kineziterapijoje.
Tokios veiklos rodo, kiek daug skirtingų sričių šiandien apima kineziterapija. Tai nėra vien mankšta po traumų ar pratimai skaudančiai nugarai. Specialistams nuolat tenka domėtis naujais moksliniais tyrimais, vertinti metodikų veiksmingumą ir prisitaikyti prie skirtingų pacientų poreikių.
Už docentės ir mokslų daktarės titulų – žmogus, kuris mėgsta šokti ir juokauti
Nors Vaidai netrūksta profesinių laimėjimų, ji nenori, kad aplinkiniai ją vertintų vien pagal akademinius titulus. Specialistė mėgsta humorą, nevengia sarkazmo ir stengiasi kurti tokią bendravimo atmosferą, kurioje žmonės galėtų atsipalaiduoti. Jos manymu, geras santykis su pacientu neturėtų būti grįstas vien formaliu autoritetu.
Dar studijų metais ji spėjo išbandyti veiklas, kurios mažai susijusios su kineziterapija. Dirbo padavėja, o kurį laiką net vedė laidas vienoje Kauno radijo stotyje. Nors radijo veikla netapo jos profesiniu keliu, ši patirtis padėjo geriau suprasti savo pomėgius ir išbandyti save kitokioje aplinkoje.
Laisvalaikiu docentė mėgsta šokti, važinėti dviračiu ir žaisti padelį. Ypač svarbi vieta jos gyvenime tenka šokiui, kuris padeda atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir sumažinti susikaupusią įtampą. Tai taip pat gražiai papildo jos profesinę filosofiją – judėjimas žmogui gali būti ne tik fizinių gebėjimų lavinimo, bet ir emocinės savijautos gerinimo dalis.
Įdomu tai, kad net ir pasiekusi nemažai profesinėje veikloje Vaida savęs nelaiko žmogumi, kuris jau įgyvendino visas svajones. Ji turi naujų planų, domisi įvairiomis galimybėmis ir nenori sustoti vien todėl, kad sukaupė pakankamai patirties ar užsitarnavo pripažinimą.
Jos istorija gali būti įkvepianti ir tiems, kurie dar tik renkasi profesiją, ir žmonėms, svarstantiems keisti karjeros kryptį. Kartais sėkmingo gyvenimo pagrindas atsiranda visai netikėtai – apsilankius pas specialistą, susidūrus su asmeniniu sunkumu ar atradus veiklą, kuri iš pradžių atrodo tik įdomus pomėgis. Tačiau vien susidomėjimo neužtenka. Reikia nuoseklaus darbo, noro mokytis ir pasirengimo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Šiauliuose dirbančios kineziterapeutės patirtis primena ir dar vieną svarbų dalyką: sveikatos priežiūros specialisto vertė matuojama ne vien diplomais, išklausytais kursais ar įvaldytais metodais. Pacientui taip pat svarbu jaustis išgirstam, suprastam ir žinoti, kad jo sveikata specialistui nuoširdžiai rūpi.
Būtent todėl Vaidai Aleknavičiūtei-Ablonskei kineziterapija yra kur kas daugiau nei darbas su žmogaus kūnu. Tai profesija, kurioje žinios, atsakomybė ir žmogiškumas turi eiti kartu. O didžiausią pasitenkinimą gali suteikti ne dar vienas akademinis titulas, bet žmogus, kuris po ilgos reabilitacijos pagaliau gali sugrįžti prie savo mėgstamos veiklos.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


