Erkės yra ne tik nemalonūs parazitai, bet ir tikri išgyvenimo meistrai. Jos gali tvirtai prisitvirtinti prie kūno, įkąsti į odą ir maitintis. Tačiau jų prisitvirtinimo prie gyvų audinių mechanizmas nėra pakankamai ištirtas. Naujajame darbe mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė erkių seilėms, kuriose yra baltymų, atliekančių svarbų vaidmenį sukibimo procese.
Tyrėjai pradėjo nuo erkių seilių analizės ir nustatė, kad jose esančiuose baltymuose gausu aminorūgšties glicino. Šių baltymų išsiskiria daugiau prieš pat erkei prisitvirtinant prie grobio. Yra žinoma, kad glicino baltymai gali neleisti kitiems baltymams koaguliuoti, o tai paaiškina kieto kūgio formos sluoksnio, kuris prilimpa prie erkės odos, susidarymą. Šis biologinis sukibimas unikalus tuo, kad tai vieninteliai mokslui žinomi klijai, galintys veiksmingai veikti ant gyvo paviršiaus.
Ekspertai iškėlė hipotezę, kad erkių seilėms būdingas skysčio fazių atskyrimas – fizikinis-cheminis procesas, kurio metu skystis skyla į kelias skirtingas savybes turinčias fazes.
Kad patvirtintų hipotezę, jie susintetino vieną iš pagrindinių erkių seilių aminorūgščių komponentų ir stebėjo, kaip lašas garuoja ant lygaus paviršiaus.
Eksperimentas parodė, kad lašui džiūstant kraštuose susidaro žiedas – panašus į tą, kurį matome, kai ant paviršiaus džiūsta kava. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad palei žiedo kraštus atsiranda blizgesys ir susidaro tarsi apvadas, kuriame plūduriuoja maži sintetinio baltymo lašeliai. Tai patvirtino hipotezę, kad erkių seilėse vyksta fazių atsiskyrimas.
Pridėjus druskos, skysčių ryšiai sutvirtėjo, todėl susidarė kietesni kūgiai. Tada mokslininkai pakartojo eksperimentą su tikromis surinktų erkių seilėmis ir gavo panašius rezultatus, galiausiai patvirtindami savo hipotezę.
Šie rezultatai ne tik atskleidžia nuostabią erkių biologiją, bet ir atveria naujas galimybes kurti medžiagas, pasižyminčias unikaliomis lipniomis savybėmis.
Šaltinis: dzentlmenis.lv
Parašyti komentarą