Įsivaizduokite lėktuvo pilotų kabiną. Prietaisų skydelyje mirga dešimtys daviklių, kurių kiekvienas stebi gyvybiškai svarbų parametrą: aukštį, greitį, degalų lygį. Kol visos rodyklės yra žaliojoje zonoje, skrydis vyksta normaliai. Bet štai viena jų lėtai pradeda slinkti į raudoną sektorių. Tai dar ne katastrofa, bet tai – garsus, atkaklus signalas, kad sistema yra perkrauta ir laikas skubiai keisti kursą.
Beveik identišką „prietaisų skydelį“ mūsų planetai yra sukūrę mokslininkai. Jis vadinamas planetos ribų koncepcija – tai devyni esminiai procesai, užtikrinantys Žemės stabilumą. Ir neseniai žurnale „Global Change Biology“ publikuotas tyrimas parodė, kad dar viena rodyklė šiame skydelyje – septintoji iš devynių – ką tik įžengė į raudonąją zoną. Kalbama apie vandenyno rūgštėjimą. O labiausiai neramina tai, kad šią ribą mes, panašu, peržengėme dar prieš penkerius metus, tiesiog iškart to nepastebėjome.
Cheminis nudegimas: kaip mes patys nuodijame vandenyną?
Iš pirmo žvilgsnio terminas „vandenyno rūgštėjimas“ skamba abstrakčiai. Vandenynas milžiniškas, kaip jis gali „surūgštėti“? Iš tiesų, procesas yra bauginančiai paprastas ir tiesiogiai susijęs su mūsų veikla. Nuo pramonės revoliucijos pradžios mes deginame iškastinį kurą, į atmosferą išmesdami gigantiškus anglies dioksido (CO₂) kiekius. Maždaug ketvirtadalį šių dujų sugeria Pasaulinis vandenynas, veikdamas kaip gigantiškas buferis, kuris mums sušvelnina globalinio atšilimo pasekmes. Tačiau už šią paslaugą tenka brangiai mokėti.
Kai CO₂ ištirpsta vandenyje, įvyksta cheminė reakcija ir susidaro angliarūgštė. Ji, savo ruožtu, skyla ir tiesiogine to žodžio prasme „vagia“ iš vandens karbonato jonus – svarbiausius statybinius blokus. Įsivaizduokite, kad statote namą, o kažkas nuolat iš jūsų atiminėja plytas. Būtent tai vyksta su vandenyno gyventojais. Koralams, moliuskams, vėžiagyviams ir net mažyčiam planktonui šie jonai yra gyvybiškai būtini kriauklėms ir skeletams formuoti.
Kai karbonato jonų ima trūkti, jų „nameliai“ tampa trapūs, ploni, o kartais išvis negali susiformuoti. Koraliniams rifams – povandeniniams megapoliams, suteikiantiems prieglobstį ketvirtadaliui jūrų gyvybės rūšių – tai yra mirties nuosprendis. Rifai išblunka, suyra, o ištisos ekosistemos lieka be namų ir maisto. Nuo šių ekosistemų priklauso ir milijonai žmonių, gyvenančių iš žvejybos bei turizmo.
Detektyvas Žemės laboratorijoje: kaip mokslininkai įrodė diagnozę?
Siekdama suprasti problemos mastą, tarptautinė mokslininkų komanda atliko tikrą detektyvinį tyrimą. Jie surinko duomenis iš įvairiausių šaltinių, lyg dėliodami milžinišką mozaiką.
- Praeities archyvai: Antarktidos ir Grenlandijos ledo kernų analizė leido pažvelgti į praeities atmosferą ir sužinoti, koks buvo CO₂ lygis ir vandenyno cheminė sudėtis iki pramonės revoliucijos.
- Šiandienos duomenys: Tūkstančiai matavimų, atliktų laivais, plūdurais ir palydovais visame pasaulyje, parodė dabartinę situaciją.
- Kompiuteriniai modeliai: Sudėtingi modeliai padėjo visus šiuos duomenis sujungti ir rekonstruoti, kaip vandenyno chemija keitėsi bėgant dešimtmečiams.
Planetos riba rūgštėjimui buvo apibrėžta kaip momentas, kai karbonato jonų koncentracija vandenyje nukrenta 20 %, palyginti su ikiindustriniu lygiu. Tai riba, už kurios ekosistemos pradeda jausti rimtą stresą. Išvados buvo atgrasančios. Ši 20 procentų riba jau peržengta 40 % paviršinių Pasaulinio vandenyno vandenų ir, kas dar labiau kelia nerimą, net 60 % popaviršinių vandenų, kur gyvena daugybė organizmų.
Ne pabaigos pradžia, o pavojaus signalas
Skamba kaip apokalipsės pradžia, tiesa? Septintoji iš devynių ribų peržengta. Vandenynas patiria savotišką „cheminį nudegimą“. Ar tai reiškia, kad viskas prarasta? Laimei, ne. Ir tai, ko gero, yra pagrindinė tyrėjų žinutė. Svarbu suprasti skirtumą tarp „planetos ribos“ ir „negrįžtamumo taško“.
Riba – tai ne praraja, o įspėjamoji linija, nubrėžta ant kelio prieš pavojingą posūkį. Mes ją pervažiavome, mūsų automobilio padangos cypia, bet mes vis dar galime pasukti vairą. Negrįžtamumo taškas – tai kai automobilis jau skrenda nuo skardžio.
Raudonos linijos peržengimas reiškia, kad mes patekome į aukštos rizikos zoną, kur pasekmės tampa neprognozuojamos ir gali sukelti kitų destruktyvių procesų kaskadą. Bet tai taip pat reiškia, kad mes vis dar turime šansą.
Mokslininkų išvada – tai ne epitafija vandenynui, o kurtinanti sirena. Signalas, kad laiko pusinėms priemonėms nebeliko. Vienintelis būdas grąžinti daviklio rodyklę į žaliąją zoną – kardinaliai sumažinti ir galiausiai visiškai nutraukti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Vandenynas suteikė mums milžinišką paslaugą, priimdamas smūgį į save, tačiau jo kantrybė ir gebėjimas atsinaujinti nėra beribiai. Jis tyliai kentėjo dešimtmečius, o dabar jo cheminė sudėtis garsiai šaukiasi pagalbos. Klausimas tik vienas – ar mes pagaliau esame pasirengę jį išgirsti?
Šaltinis: onlinelibrary.wiley.com
Parašyti komentarą