Per pastaruosius keturis dešimtmečius pasaulinio vandenyno šilumos sugėrimo greitis smarkiai padidėjo. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad nuo devintojo dešimtmečio pabaigos vandenynų įšilimo greitis padidėjo keturis kartus. Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu temperatūra per dešimtmetį pakildavo maždaug 0,06 °C (0,11 °F). Šiandien šis rodiklis šoktelėjo iki 0,27 °C per dešimtmetį. Šis spartėjimas aiškiai paaiškina 2023 m. ir 2024 m. pradžioje užfiksuotą precedento neturinčią vandenynų karščio bangą, kai pasaulinė jūros paviršiaus temperatūra 450 dienų iš eilės mušė rekordus. Pagrindinis tyrimo autorius, Readingo universiteto mokslinis bendradarbis, profesorius Chrisas Merchantas šią tendenciją lygina su vonios pripildymu karštu vandeniu.
„Devintajame dešimtmetyje karšto vandens čiaupas veikė lėtai, kas dešimtmetį vandenį įkaitindamas vos viena laipsnio dalimi. Tačiau dabar karšto vandens čiaupas yra daug greitesnis, ir atšilimas pagreitėjo“, – sakė profesorius Merčantas.
Žemės energijos disbalansas
Spartus vandenynų šilimas susijęs su didėjančiu Žemės energijos disbalansu. Šis disbalansas atsiranda, kai planeta sugeria daugiau saulės energijos, nei jos išspinduliuoja atgal į kosmosą. Nuo 2010 m. dėl didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos ir mažėjančio Žemės gebėjimo atspindėti saulės šviesą šis skirtumas padidėjo beveik dvigubai. Dėl tokių veiksnių, kaip tirpstantis poliarinis ledas ir debesų dangos pokyčiai, sumažėjo planetos atspindėjimo geba, todėl klimato sistemoje susikaupė papildoma šiluma.
Vandenynai yra pagrindinis šilumos sugėriklis Žemėje, sugeriantys daugiau kaip 90 % šios perteklinės energijos. Tyrime pabrėžiama, kad 44 % rekordinės vandenynų temperatūros per pastarąjį El Ninjo reiškinį – natūralų klimato reiškinį, įkaitinantį Ramųjį vandenyną, – galima priskirti šiam pagreitintam šilumos sugėrimui. Netgi lyginant su 2015-2016 m. stipriu El Nino, 2023-2024 m. įvykis išsiskyrė spartesne vandenyno šiltėjimo tendencija per pastarąjį dešimtmetį.
Poveikis vandenyno atšilimui
Nors natūralūs klimato ciklai, tokie kaip El Nino, prisideda prie trumpalaikių temperatūros šuolių, tyrime pabrėžiama, kad žmogaus veikla didina jų poveikį. 2023-2024 m. El Nino pasireiškė vandenynų, kurie jau buvo pasirengę absorbuoti šilumą precedento neturinčiu greičiu, fone. Mokslininkai nustatė, kad pastaraisiais metais jūros paviršius šyla taip sparčiai, kad net nuosaikus natūralus kintamumas dabar lemia ekstremalius temperatūros rekordus. Ši antropogeninio atšilimo ir natūralių ciklų sinergija turi kaskadinį poveikį. Šiltėjantys vandenynai stiprina uraganus, trikdo kritulių režimą ir spartina ledo tirpimą. Pavyzdžiui, 2024 m. Kalifornijos miškų gaisrų sezoną paaštrino neįprastai aukšta vandenyno temperatūra, dėl kurios pasikeitė atmosferos drėgmė ir vėjo pobūdis.
Spartesnio atšilimo ateitis
Viena iš ryškiausių tyrimo išvadų yra ta, kad bendras vandenynų atšilimas, pastebėtas per pastaruosius 40 metų, per ateinančius 20 metų gali būti toks pat – ar net didesnis. Vandenyno paviršiaus temperatūra, kuriai tenka lemiamas vaidmuo reguliuojant pasaulio klimatą, kyla tokiu greičiu, kad Žemė gali atsidurti negrįžtamuose lūžio taškuose. Tai gali būti ledo skydų suirimas, vandenynų srovių nutrūkimas ir gyvybiškai svarbių ekosistemų, tokių kaip Amazonės atogrąžų miškai, išnykimas. 2024 m. užfiksuotas laikinas pasaulinio atšilimo 1,5 °C (2,7 °F) ribos peržengimas, jei nebus imtasi skubių veiksmų, netrukus gali tapti nuolatiniu. Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba pažymi, kad kiekviena laipsnio dalis, kurios pavyks išvengti, gali užkirsti kelią katastrofiškoms pasekmėms ekosistemoms ir žmonių visuomenėms.
Vandenynų atšilimas kelia grėsmę jūrų ekosistemoms
Vandenynų atšilimo poveikis toli gražu neapsiriboja vien temperatūros rekordų fiksavimu. Koraliniai rifai, kuriuose gyvena 25 proc. jūrinių rūšių, patiria neregėto masto masinį nykimą. Šylantys vandenys sutrikdo žuvų migracijos modelius, kelia grėsmę pasaulinei žuvininkystei ir maisto saugumui. Rūšims, kurios nesugeba prisitaikyti ar persikelti, gresia išnykimas, o pasikeitusioje aplinkoje klesti invaziniai organizmai. Pakrančių bendruomenėms taip pat gresia pavojus. Dėl šiluminio plėtimosi ir tirpstančio ledo kylantis jūros lygis kelia grėsmę žemai esantiems regionams. Dėl sūraus vandens įsiskverbimo į gėlo vandens sistemas milijonams žmonių dar labiau senka ištekliai.
Karšto vandens čiaupo užsukimas
Profesorius Merčantas pabrėžia, kad norėdami sulėtinti vandenynų atšilimą, turime „užsukti karštąjį čiaupą“ ir sparčiai mažinti anglies dioksido išmetimą. Labai svarbu pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, saugoti anglies dioksidą sulaikančias ekosistemas, pavyzdžiui, mangroves ir durpynus, ir taikyti tvaraus žemės valdymo praktiką. Vyriausybės turėtų teikti pirmenybę politikai, kuria siekiama palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro ir skatinti švarias technologijas.
Svarbūs ir individualūs veiksmai. Mėsos vartojimo mažinimas, energijos vartojimo mažinimas ir klimato kaitos požiūriu pažangios politikos rėmimas gali paskatinti sisteminius pokyčius. Tyrime įspėjama, kad delsimas imtis veiksmų padidins ekonomines ir aplinkosaugos išlaidas, nes klimato nelaimės taps dažnesnės ir skaudesnės.
Vandenynų atšilimo pasekmės
Nesumažinus išmetamųjų teršalų kiekio, gali būti padaryta negrįžtama žala. Finansinės su klimatu susijusių nelaimių išlaidos – nuo uraganų padarinių likvidavimo iki perkeltųjų bendruomenių perkėlimo – iki amžiaus vidurio gali siekti trilijonus dolerių per metus. Investicijos į atsinaujinančiąją energiją ir atsparumą klimato kaitai, priešingai, leidžia sutaupyti lėšų ir sukurti naujų darbo vietų.
„Neinvestuoti kainuoja brangiau“, – sakė Merchantas, atkreipdamas dėmesį į didėjantį atotrūkį tarp dabartinių pastangų ir to, ko reikia klimatui stabilizuoti.
Lenktynės su laiku
Tyrimo išvados yra griežtas priminimas, kad vandenynų atšilimas yra ne tolima grėsmė, o neatidėliotina krizė. Kiekvieni metai delsimo leidžia „karštam čiaupui“ tekėti greičiau, o tai didina riziką ateities kartoms.
„Skirtumas tarp 1,5°C ir 2°C atšilimo gali nulemti ištisų ekosistemų išlikimą“, – sakė Meteorologijos tarnybos Hadley centro profesorius Rowanas Suttonas. Laikas, per kurį galima išvengti didžiausių padarinių, siaurėja, tačiau jis išlieka atviras, jei visuomenė imsis ryžtingų veiksmų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Environmental Research Letters“.
Parašyti komentarą