Egzistuoja viena subtili tiesa, kuri atsiskleidžia palaipsniui. Metams bėgant darosi vis sunkiau tylėti ir dar sudėtingiau rasti žmogų, su kuriuo galėtum nuoširdžiai pasikalbėti. Ne tik apsikeisti žodžiais, bet pasidalinti savo apmąstymais ir gyvenimo patirtimi.
Norisi iš savo vidinių archyvų ištraukti kažką seniai pamiršto, bet reikšmingo: „Būk atsargus, tai svarbu, bet ne visada reikia pasakoti kitiems.“ Tačiau ne visi yra pasirengę tai suprasti ir ne visi to laukia.
Kartais tyla nėra atstumo ženklas, o būdas parodyti rūpestį. Ypač santykiuose su suaugusiais vaikais svarbu suteikti jiems erdvės ir neapkrauti pernelyg dideliais reikalavimais.
Kaip sakė Roland’as Barthes’as:
„Senatvėje sunkiausia yra tylėti apie tai, kas svarbiausia.“
Kai kurios temos geriau tegu lieka neatskleistos – ne todėl, kad jose būtų kažkas blogo, o todėl, kad jos yra pernelyg subtilios ir vertingos.
1. Gyvenimas iki jų gimimo – ypač tas, apie kurį dažnai susimąstome ir norėtume pakeisti
Nedaugelis gali tvirtinti, kad jaunystė praėjo be klaidų. Kiekvienas iš mūsų turėjome savų iššūkių ir pamokų. Tačiau ar verta tai atskleisti vaikams, kurie savo tėvus mato kaip saugumo ir stabilumo šaltinį?
Kartais atviras pokalbis gali sukelti netikėtų emocijų. Norisi, kad kitas suprastų, bet jo reakcija būna kitokia, nei tikėtasi. Tai gali priversti permąstyti ankstesnius įsivaizdavimus – pavyzdžiui, apie vaikystę, šeimą ar tėvų sprendimus. Kai kurioms įžvalgoms priimti reikia laiko.
Kiekvienas laikas turi savo tiesos supratimą, bet ne viską būtina sakyti garsiai. Kartais tyla padeda išsaugoti santykių pusiausvyrą geriau nei atvirumas, galintis palikti neaiškumų.
2. Tai, kiek daug dėl jų atiduodate ar atidedate į šalį
Kartais kyla noras papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų – apie pastangas, įdėtas dėl šeimos gerovės, apie pasirinkimus ir rūpesčius. Tačiau net nuoširdūs žodžiai gali būti priimti įvairiai – ne visada kaip dalijimasis patirtimi, o kartais kaip pernelyg asmeniškas prisilietimas, kurio kitas dar nėra pasirengęs priimti.
Kartais, kai tėvai dalijasi savo patirtimi ir pastangomis, vaikai tai gali suvokti kitaip, nei buvo numatyta. Su meile ištarti žodžiai gali nuskambėti kaip priminimas apie pareigas. Todėl kartais tyla ar tiesiog buvimas šalia yra galingiausia meilės išraiška.
Oskaras Vaildas yra pasakęs: „Tas, kuris duoda, laukia dėkingumo, bet meilė nieko nereikalauja.“ Ne viskas, ką darome, reikalauja pripažinimo. Kartais geriausia yra tiesiog padaryti ir leisti tam likti praeityje.
3. Ką manote apie jų pasirinkimus
Tema sudėtinga, ypač kai kalbama apie žmogų, kuris daro įtaką jūsų vaiko gerovei. Tačiau svarbu prisiminti – tai ne jūsų atsakomybė. Net jei atrodo, kad kažkas gali būti netinkamas ar sukelti sunkumų, tai yra jų sprendimas ir jų kelias. Bet koks kišimasis gali būti nereikalingas.
Gruzinų patarlė sako: „Motinos žodis apie sūnaus žmoną – kaip strėlė: jos atgal nesusigrąžinsi.“ Dažnai geriau pasilaikyti nuomonę sau, nes supratimas ateis su laiku.
4. Kaip sunku susidurti su situacija, kai jautiesi mažiau reikalingas ir bejėgis padėti
Nakties tyloje dažnai aplanko vienatvė. Kai aplink viskas nurimsta, girdi tik laikrodžio tiksėjimą, o į galvą gali ateiti mintys: „Kas padės, jei pasidarys sunkiau? Kas bus šalia?“
Norisi kam nors paskambinti ir pasidalinti jausmais, tačiau vaikai gali būti užsiėmę savo reikalais. Ne todėl, kad nenori padėti, o todėl, kad jie taip pat turi savų rūpesčių.
Tėvai paprastai yra atrama, tačiau ir jiems kartais būna sunku reaguoti į silpnumo ženklus. Todėl kartais geriau mintimis pasidalinti su draugais, rašyti dienoraštį ar kreiptis į savo vidinę stiprybę.
Viktoras Franklis rašė: „Nepatogumas ir nerimas nėra silpnumo požymiai, tačiau jų ignoravimas gali apsunkinti situaciją.“ Kalbant apie šiuos jausmus, svarbu tai daryti ramiai, be dramos, su supratimu – pavyzdžiui, pasakant: „Kartais jaučiuosi vienišas.“ Tik taip atsiras galimybė būti išgirstam.
Toliau skaitykite kitame puslapyje…
Parašyti komentarą