Joninės – tai ypatingas metas, kai gamta būna kupina gyvybės, o žmogus priartėja prie jos tylos ir paslapčių. Vainikas šios šventės metu tampa ne tik puošmena, bet ir simboliu: meilės, apsaugos, ryšio su protėviais ir gamtos jėgomis. Iš patirties galiu pasakyti – pinti vainiką Joninėms yra ne tik graži tradicija, bet ir terapija sielai. Šiame straipsnyje dalinuosi, kaip tai padaryti lengvai, prasmingai ir tvariai.
Kada ir kokius augalus rinkti
Geriausias metas vainiko žolėms rinkti – Joninių rytas, kol žolės dar drėgnos nuo rasos. Sakoma, kad tada jos turi stipriausią energetinį užtaisą. Renkant žolynus, svarbiausia – saikas ir pagarba. Aš visada stengiuosi rinkti tik tiek, kiek reikia, neplėšdama šaknų, ir tyliai padėkoju gamtai. Dažniausiai renku rugiagėles, ramunes, dobilus, jonažoles, mėtas, paparčius, o jei pasiseka – devyniaragį, devynių žolių mišinį, kuris laikomas itin stipriu. Nepamirštu ir ąžuolo lapų – jie simbolizuoja stiprybę ir ilgaamžiškumą.
Ko reikia pynimui ir kaip pasiruošti
Vainikui pinti pirmiausia praverčia šiek tiek kantrybės ir ramybės. Iš priemonių naudoju lino siūlą arba floristinę vielutę, žirkles, kartais vielinį lankelį kaip pagrindą, ypač jei vainikas skirtas nešioti ant galvos. Visų pirma pasidarau pagrindinį lanką – jį galiu susukti iš lankstaus karklo ar beržo šakelės. Jei nėra, galima naudoti stipresnes žoles ar net pintinę vielą. Tuomet pasiruošiu žolynus: išskirstau juos mažais ryšulėliais po kelias rūšis. Pavyzdžiui, viena dalis gali būti ramunė, mėta ir jonažolė – jos viena kitą papildo ne tik spalviškai, bet ir kvapais.
Kaip pinti vainiką
Prie pagrindo pritvirtinu pirmąjį žolynų ryšulėlį siūlu arba vielute. Sekantis ryšulėlis dedamas taip, kad šiek tiek užklotų ankstesnį – taip vainikas tampa tankus, be tarpų. Taip kartoju visą ratą, palaipsniui sukdama žolynus ta pačia kryptimi. Stengiuosi palaikyti tolygų tankį, bet nespausti per stipriai – svarbu, kad vainikas kvėpuotų. Pabaigoje paskutinis ryšulėlis uždengia pradžios mazgą ir viskas sutvirtinama siūlu, kuris paslepiamas po žiedais. Jei vainikas skirtas plukdyti vandeniu, žiūriu, kad nebūtų per sunkus – renku mažiau drėgmę sugeriančius augalus, stipriau sutvirtinu.
Simbolika ir vainiko paskirtis
Pynimo metu dažnai įpainioju ir simbolikos: įvynioju raudoną siūlą – meilės ženklą, įkomponuoju ąžuolo lapų – stiprybės. Jei vainikas skirtas vyrui, renkasi daugiau tamsesnių, tvirtesnių žolynų, jei moteriai – švelnesnių, šviesesnių. Vainikas Joninėse gali būti nešiojamas ant galvos, paleidžiamas upeliu kartu su noru ar svajone, pakabinamas namuose ar padedamas po pagalve – tikima, kad galima susapnuoti būsimą mylimąjį. Džiovintas vainikas vėliau gali tapti žiemos amuletu, saugančiu nuo negandų.
Pabaigai – vainiko pynimas kaip ritualas
Pinti Joninių vainiką – tai tarsi pokalbis su gamta. Tai lėtas, sąmoningas veiksmas, kuriame nėra vietos skubėjimui. Kiekviena žolė, kiekvienas žiedas tampa svarbiu dėl savo formos, kvapo, spalvos. Vainikas gali būti netobulas, bet svarbiausia – kad jis būtų tavo, pintas su širdimi. Ši tradicija kasmet leidžia prisiliesti prie to, kas paprasta ir tuo pačiu šventa. Linkiu, kad tavo vainikas būtų pilnas šviesos, apsaugos ir vidinio džiaugsmo.
Parašyti komentarą