Kai kaimynė netyčia užsiminė, kad jos dukra nesiruošia švęsti savo gimtadienio, aš nesureikšminau. Pasitaiko – žmonės turi rūpesčių, ypač jie, kurie tik ką pradėjo savo verslą. Pradžia dažnai daugiau ima nei duoda. Kokie dar šventimai?..
Vis dėlto iškepiau pyragą. Be pompastikos. Tiesiog taip, kaip anksčiau: parašiau mergaitei žinutę – „Pasikviesk drauges arbatos.“ Toks tarsi senamadiškas kvietimas. Be fotosienelių, be balionų, be teminių dekoracijų ar brangių kvietimų.
Dukra pakvietė drauges. Tačiau neatėjo… nė viena.
Tai ne išgalvota istorija – tai tikra kasdienybė. Ir tą vakarą tyla prie stalo buvo garsesnė už bet kokią kalbą. Ji atspindėjo mūsų laikmetį – vienatvę, neaiškias taisykles ir tą šaltį, kuris kyla iš pastangų „atitikti“ ir būti „tinkamam“.
Mergaitė sutriko. Parašė bendrame klasės pokalbių lange: „Ar viskas gerai?“ Atsakymas buvo paprastas:
– Mes būtume atėjusios, bet čia visgi gimtadienis. Kaip be suknelės, šukuosenos, dovanos? Reikėjo įspėti iš anksto. Kas šiandien apskritai dar švenčia namuose?
Ir tada tapo viskas aišku – švęsti restorane yra „faina“, su dekoracijomis ir užkandžių stalais – priimtina. O tiesiog pabūti su pižama ir mamos keptu pyragu – jau beveik gėda.
Šventės, po kurių lieka keistas prieskonis
Prisimenu devyniasdešimtuosius – jokio renginių organizatoriaus, jokio scenarijaus, jokių influencerių. Virtos bulvės, baltos mišrainės dubuo ir „Napoleonas“ ar „Skruzdėlynas“ – ir visi, regis, buvo laimingi. Ar bent jau stengėsi būti.
Bet jei atvirai – dažnai tie susibūrimai būdavo labiau įtempti nei džiugūs.
– „Iš pradžių visi šypsosi ir sveikina“, – prisimena Maja, 42 m. – „O tada prasideda burbėjimas: kas ko nepakvietė, kaip raugino agurkus, ir kas devyniasdešimtaisiais negrąžino skolos. Mane dar liepė skaityti eilėraštį, kai visi jau buvo išgėrę. Ir galiausiai kažkas tiesiog užmigo prie stalo.“
Ir viskas tarsi buvo linksma, bet kodėl po tokių švenčių lieka ne džiaugsmas, o nuovargis? Gal todėl vis daugiau žmonių šiandien renkasi paprasčiausiai šventes „paleisti“.
Svarbiausia – ne pati šventė, o tai, ko mes iš jos tikimės
Ką dovanoti, kad neatrodytum keistai ir nesijaustum blogiau už kitus? Ką rengtis vaikui, kaip paruošti stalą? Šventė praranda savo prasmę, kai virsta darbų sąrašu ar dar vienu bandymu „įtikti“.
Ir dar yra vidinių išgyvenimų. Kažkas vaikystėje laukė svečių, bet jie neatėjo, nes „jis nepopuliarus“. Kitas girdėjo: „Turėk džiaugtis – juk šventė!“, ir nuo tada pats žodis „šventė“ kelia įtampą. O dar yra tie, kuriems jau nusibodo būti kitų lūkesčių centre.
Kaip sakė Viktoras Franklis: „Laimė nėra tikslas – ji yra rezultatas.“ Tas pats ir su šventėmis – jei jas rengiame tik „dėl datos“, laimės ten nebus. Bet jei tai tampa paprasta proga būti kartu – be triukšmo, be įsipareigojimų – gal tai ir yra tikra šventė.
O kaip su dovanomis?
Ai, dovanos… Užburtas ratas. Užrašų knygelės, žvakės, virduliai, bereikšmiai suvenyrai, taupyklės – visa tai keliauja iš rankų į rankas. Net sklando „legendos“, kad dovanai bus liūdna, jei jos neperdovanosi.
Vis dažniau girdime: „Geriau jau pinigai.“ Bet ar tai iš tiesų dovana? Pinigai – tai tarsi kvitas vietoj dėmesio. Lyg būtum susimokėjęs už pareigą.
Taip, būna išimčių. Yra žmonių, kurie moka dovanoti nuoširdžiai. Kažkas randa knygą senų knygų krautuvėlėje, kažkas padovanoja vilnonį pledą, kvepiantį namais. Bet dažniausiai tai tik mandagumo ritualas.
Kaip yra pasakęs Seneka: „Svarbi ne dovanos kaina, o jos tinkamumas.“
Suaugimas keičia požiūrį į gimtadienius
Viena mergina iš mūsų kurso anksčiau šventė garsiai – kviesdavo visus draugus, burdavo minią, mėgavosi dėmesiu. Vėliau net skaičiuodavo: „Sulaukiau 223 sveikinimų!“
Šiandien sutikau ją visai kitokią – ramią, kiek pavargusią. Kai paklausiau, kaip dabar švenčia, ji šyptelėjo:
– Mama iškepė pyragą, pasėdėjom, prisiminėm vaikystę. Gaila, kad anksčiau prašydavau „kažko solidesnio“…
Suaugimas – tai ne apie švenčių atsisakymą. Tai – apie supratimą, kad svarbiausia yra tikrumas, o ne svečių kiekis.
Citata, kuriai nereikia komentarų
Dalai Lama yra sakęs: „Aš nešvenčiu gimtadienių. Tai atrodo beprasmiška. Kiekviena diena – tai jau dovana. Atsibusti ryte – tai palaima. Svarbiausia – išgyventi ją prasmingai.“
Išmintingi žmonės neskaičiuoja gyvenimo datomis. Jie tiesiog gyvena.
Ir tai nėra liūdna. Tai – pilnatvė.
Bet tai nereiškia, kad reikia visai atsisakyti šventimų. Kai kuriems žmonėms gimtadienis – tai tarsi inkaras. Ženklas: „Aš esu. Mane prisimena. Aš svarbus.“
Svarbiausia – žinoti, kodėl tu šventi. Ar kad gautum šiltą apkabinimą? Ar kad Instagram’e atsirastų graži nuotrauka su tortu?
Kartais užtenka pakviesti tik du žmones, su kuriais gali tiesiog pasikalbėti. Ar tylėti. Ar išvažiuoti į kaimą. Ar likti namuose, kur kvepia mamos pyragas. Tai yra tikra. Be balionų, bet iš širdies.
Tikra šventė – kai šviesu viduje
Nesvarbu, ar tai penktadienis, ar pirmadienis.
Šventė nėra data. Tai – būsena. Jei jos nėra, joks pokylis ar dekoracijos jos nesukurs. Bet jei ji yra – net paprasta diena suspindi auksu.
Švęskite, jei norisi. Bet nepamirškite – vertingiausios šventės yra tos, kurios nutinka be jokios progos. Kai gera tiesiog šiaip. Kai šalia – gyvas, tikras žmogus.
O išmintingieji tą žmogų visada turi.
Parašyti komentarą