Kiekvienais metais, kai dienos pasiekia savo ilgiausią tašką, o naktys tampa vos pastebimu prieblandos brūkšniu, mano širdyje atgimsta senas jaudulys. Tai Joninių, arba Rasų, laikas – magiškas virsmas, kai gamta ir žmogus susilieja į vieną darnų ritualą. Ore tvyro laužų dūmų, vainikų ir ką tik nupjautos žolės kvapas. Tačiau po visais šokiais ir dainomis slypi didžiausia šios nakties paslaptis, kuri nuo vaikystės kurstė mano vaizduotę – paparčio žiedo paieškos.
Kas iš tiesų yra tas paparčio žiedas?
Nuo mažens girdėdavau pasakojimus, kad lygiai vidurnaktį, pačiame miško tankumyne, vienai akimirkai pražysta papartis. Tai ne šiaip gėlė – tai ugninis, akis rėžiantis stebuklas, dovanojantis jį radusiam neįtikėtinų galių. Man visada buvo įdomu, ką iš tiesų simbolizuoja šis mitas, nes juk biologijos pamokose seniai išmokau, kad paparčiai dauginasi sporomis, o ne žiedais.
Supratau, kad paparčio žiedas – tai ne botaninis reiškinys, o gili metafora.
Visažinystė ir supratimas
Sakoma, kad radęs paparčio žiedą pradeda suprasti gyvūnų ir paukščių kalbą, matyti visus žemėje paslėptus turtus. Man atrodo, kad tai simbolizuoja ne materialius turtus, o dvasinę įžvalgą – gebėjimą suprasti gilesnę pasaulio tvarką, gamtos dėsnius ir paslaptis. Tai troškimas pažinti tai, kas slypi anapus kasdienybės.
Sėkmė ir laimė
Žinoma, žiedas žada ir asmeninę laimę – meilę, sveikatą, gerovę. Tai yra universali žmogaus viltis, kad vieną dieną viskas susiklostys geriausiu įmanomu būdu. Joninių naktis, kaip gamtos apogėjus, yra tobulas laikas tokiai vilčiai sužydėti.
Išbandymas ir tyrumas
Bene svarbiausia dalis yra pati paieška. Paparčio žiedo negalima rasti šiaip sau. Pasakojimai byloja, kad ieškotoją gąsdina piktosios dvasios, klaidina įvairios vizijos ir garsai. Reikia neapsakomos drąsos ir tyros širdies, kad atsispirtum pagundoms ir baimėms. Vadinasi, paparčio žiedas nėra dovana, o apdovanojimas už dvasios stiprybę.
Paieškos ritualas: kaip aš jo ieškočiau?
Jei nuspręsčiau leistis į šią mistinę kelionę, laikyčiausi senolių perduodamų taisyklių, kurios pačios savaime yra prasmingas ritualas.
Vienatvė. Į mišką eičiau vienas. Tai ne komandinis žygis, o asmeninė kelionė į save. Tik tyloje ir vienumoje gali išgirsti ne tik miško garsus, bet ir savo paties mintis.
Laikas ir vieta. Iškeliaučiau prieš pat vidurnaktį, eidamas vis gilyn į mišką, tolyn nuo laužų šviesų ir žmonių šurmulio. Ieškočiau tankiausio paparčių sąžalyno, kur, atrodo, dar niekieno koja nebuvo įžengusi.
Apsauga ir susikaupimas. Su savimi pasiimčiau šermukšnio šakelę – senoliai tikėjo, kad ji saugo nuo piktų dvasių. Atsisėdęs prie paparčių, aplink save apibrėžčiau ratą, kuris taptų mano saugia erdve. Svarbiausia – nebijoti, nesigręžioti atgal, kad ir kokie keisti garsai ar šešėliai mane trikdytų.
Laukimas. Po paparčio krūmu patiesčiau baltą skarelę ar nosinaitę – tikima, kad stebuklingasis žiedas nukrenta tiesiai ant jos. Ir tada liktų tik laukti, klausytis ir būti akimirkos dalimi, visiškai atsiduodant gamtos magijai.
Ar kas nors jį rado?
Niekada negirdėjau, kad kas nors būtų grįžęs iš miško su tikru, ugnimi liepsnojančiu žiedu delne. Ir, manau, tame slypi visa esmė. Galbūt tikrasis paparčio žiedas yra ne fizinis objektas, o pati patirtis?
Galbūt tai yra tas jausmas, kai vienas stovi vidury miško, apgaubtas gaivios nakties vėsos, ir jauti ne baimę, o gilų ryšį su tave supančia gamta. Galbūt tai yra įžvalga apie save, kuri gimsta tyloje, toli nuo kasdienio triukšmo. O gal tai tiesiog viltis, kurią nešamės širdyje – viltis, kad stebuklai yra įmanomi.
Tad kai per Jonines matysite žmones, traukiančius į miško tamsą, žinokite – jie eina ieškoti ne augalo. Jie eina ieškoti savęs. Ir aš tikiu, kad kiekvienas, kuris išdrįsta leistis į tokią paiešką, randa savo asmeninį, nematomą, bet be galo vertingą paparčio žiedą.
Parašyti komentarą