Trisdešimt metų tyrinėdamas socialinius fenomenus, pastebėjau, kad prietarai – vienas galingiausių nematomų veiksnių, formuojančių mūsų kasdienybę. Nors gyvename technologijų amžiuje, juoda katė, pereinanti kelią, vis dar priverčia daugelį sustoti.
Kodėl prietarai tokie gyvybingi?
Prietarai – tai savotiški psichologiniai inkariukai, padedantys žmonėms susidoroti su nežinomybe. Kai neturime kontrolės, kuriame iliuziją, kad galime paveikti likimą paprastais veiksmais: pasibelsti į medį, nuspjauti per petį, neiti po kopėčiomis.
Mano tyrimai parodė, kad net aukštą išsilavinimą turintys žmonės slapta laikosi tam tikrų ritualų. Vienas kolega fizikas prieš svarbius eksperimentus visada dėvi tas pačias kojines. Racionaliai jis žino, kad tai nesusiję, bet emocinė nauda – ramybės jausmas – yra reali.
Socialinė prietarų funkcija
Prietarai atlieka svarbų vaidmenį formuojant bendruomenės tapatybę. Lietuvoje Kūčių vakaro burtai, Užgavėnių papročiai ar tikėjimas, kad vestuvių dieną lijęs lietus atneš laimę, – tai ne tik prietarai, bet ir kultūrinis audinys, jungiantis kartas.
Stebėjau, kaip prietarai veikia darbo kolektyvuose. Viename biure niekas nesėda į „nelaimingą” kėdę, nors visi juokauja, kad tai kvailystė. Tačiau šis bendras „žinojimas” kuria grupės solidarumą, bendrą paslaptį.
Tamsus prietarų veidas
Deja, prietarai gali tapti diskriminacijos įrankiu. Matau, kaip stigmatizuojami žmonės dėl gimimo datos, vardo raidžių ar kitų atsitiktinumų. Viena talentinga studentė nebuvo priimta į darbą, nes gimė penktadienį, tryliktą.
Ypač pavojingi prietarai, susiję su sveikata. Konsultuodamas šeimas, susiduriu su atvejais, kai žmonės atsisako medicininės pagalbos, tikėdami „nužiūrėjimu” ar „užkalbėjimais”. Tragiškiausia, kai dėl tėvų prietarų kenčia vaikai.
Kaip elgtis su prietarais?
Per ilgą praktiką supratau – kovoti su prietarais agresyviai yra bergždžia. Efektyvesnis būdas – švelniai kvestionuoti, skatinti kritinį mąstymą. Klausiu: „O kas nutiktų, jei pabandytume kitaip?”
Svarbu atskirti nekenksmingas tradicijas nuo žalingų įsitikinimų. Jei močiutės padovanotas amuletaas teikia saugumo jausmą – puiku. Bet jei prietarai riboja galimybes ar kenkia sveikatai – būtina intervencija.
Prietarai skaitmeniniame amžiuje
Įdomu stebėti, kaip prietarai transformuojasi. Dabar turime „chain letters” socialiniuose tinkluose, horoskopų programėles, net algoritmus, kuriems priskiriame mistines galias. Technologijos keičiasi, bet poreikis tikėti kažkuo didesniu išlieka.
Asmeninė įžvalga
Pripažinsiu – ir aš turiu savo ritualus. Prieš svarbias paskaitas visada geriu tą pačią arbatą, nors puikiai suprantu placebo efektą. Bet jei tai padeda susikaupti, kodėl gi ne? Svarbiausia – žinoti, kur baigiasi nekaltas ritualas ir prasideda priklausomybė nuo prietaro.
Prietarai – mūsų kultūros dalis, atspindinti gilius psichologinius poreikius. Užuot juos neigę, geriau suprasti jų funkciją ir mokytis atskirti, kada jie tarnauja mums, o kada mes tampame jų įkaitais.
Parašyti komentarą