Kai kuriose šalyse arbata geriama su druska, o ne su cukrumi. Kokia iš to nauda?
Ši idėja, žinoma, nėra nauja. Kurdamas tobulą receptą, profesorė Michelle Frankl peržiūrėjo daug istorinės literatūros, įskaitant VIII a. kinų rankraščius, kuriuose druska minima kaip esminis gerai paruoštos arbatos ingredientas. Tradiciją dėti druskos į arbatą iš kinų perėmė mongolai, o iš jų, matyt, kirgizai ir kalmukai.
Faktas tas, kad druska veikia kaip skonio receptorių, suvokiančių arbatos kartumą, blokatorius, ypač jei ji stipriai užplikyta. Šiam nemaloniam skoniui neutralizuoti pakanka vos pastebimo žiupsnelio druskos.
Profesorė Michelle Frankl knygoje „Steeped: The Chemistry of Tea” teigia, kad daugelis žmonių atsargiai deda druskos į arbatą, nes tikisi pajusti nemalonų sūrų skonį, tačiau iš tikrųjų druska veikia visai kitaip nei cukrus. Ji siūlo skaitytojams vadovautis jos patarimais be išankstinio nusistatymo ir nebijoti eksperimentuoti, kaip įprasta su nepažįstamais ar egzotiškais maisto produktais.
Frankl noriai pripažįsta, kad kiekvienas turi savo „arbatos gėrimo ceremonijas”, ir nereikalauja jų visai atsisakyti, o tik dalijasi savo pageidavimais. Pavyzdžiui, ji rekomenduoja virti ne maišelius, o lapelius, ir gerai išmaišyti gėrimą, kad nuoviras geriau ir tolygiau ištirptų vandenyje.
Be to, arbatos su druska gėrimas padeda atkurti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą.
