Prisimenu, kaip vaikystėje sukiodavausi virtuvėje pas močiutę – mažoje, bet visada kvepiančioje pyragais ir žolelėmis. Ji mokėjo gaminti viską, bet jos burokėlių salotos buvo kažkas nepaprasto. Ryškios, saldžios, tirpstančios burnoje. Ilgai maniau, kad paslaptis slypi kažkokiame stebuklingame padaže, kol vieną dieną pamačiau, kaip ji juos ruošia. Ir didžiausias mano nustebimas buvo tai, kad ji niekada, niekada nevirdavo burokėlių vandenyje.
„Vaikeli, – sakydavo ji, – virti burokėlį puode – tai tas pats, kas skandinti daržovę ir visą jos gerumą atiduoti vandeniui, kurį paskui išpili. Skonis, spalva, vitaminai – viskas pabėga. Mes taip nedarysime.“
Ir ji parodė man savo metodą – paslaptį, kurią šiandien noriu atskleisti jums.
Kaip išsaugoti burokėlio „sielą“?
Močiutės metodas buvo stebėtinai paprastas, bet genialus. Ji tikėjo, kad daržovę reikia ne kankinti, o leisti jai atskleisti savo tikrąjį skonį.
Paruošimas: Pirmiausia ji kruopščiai nuplaudavo kiekvieną burokėlį po šaltu vandeniu, bet odelės niekada nelupdavo. Nupjaudavo tik galiukus – lapų likučius ir uodegėlę.
Prieskoniai: Tada kiekvieną daržovę dosniai ištrindavo druska ir pašlakstydavo trupučiu alyvuogių aliejaus. „Druska ištrauks saldumą, o aliejus neleis išdžiūti“, – aiškindavo ji.
„Apsiklojimas“: Kiekvieną burokėlį ji sandariai įvyniodavo į folijos lakštą, lyg šiltai apkabinčiau vaiką prieš miegą.
Kantrybės metas: Paruoštus burokėlius ji dėdavo į iki 180°C įkaitintą orkaitę ir palikdavo ten maždaug valandai. „Orkaitė padarys visą darbą, – sakydavo ji. – Kantrybė virtuvėje yra svarbiausias prieskonis.“
Pasiruošimą ji tikrindavo mediniu iešmeliu – jei iešmelis lengvai sminga į daržovės vidų, vadinasi, burokėlis paruoštas. Ištraukus iš orkaitės ir pravėrus foliją, odelė nusilukštendavo taip lengvai, lyg pati norėtų pasiduoti.
O rezultatas? Intensyvus, koncentruotas, žemiškas saldumas ir sodri rubino spalva, kurios niekada neišgausi verdant. Atrodė, lyg ragautum pačią vasaros pabaigos esenciją.
Ką daryti su šiuo tobulu burokėliu?
Taip paruošti burokėliai yra universalūs. Jie tobuli salotoms, mišrainėms, sriuboms ar kaip atskiras užkandis. Močiutė dažniausiai gamindavo klasikines salotas, bet per šventes ant stalo atsirasdavo tikras šedevras, kurį dabar gamina geriausi restoranai:
Gurmaniškos salotos: Šiltais keptais burokėliais pjaustytos riekelės, ant viršaus trupintas ožkos sūris, paskrudinti graikiniai riešutai ir viskas apšlakstyta balzamiko padažu.
Kartais ji patiekdavo juos kaip garnyrą prie mėsos ar žuvies patiekalų. Tam burokėlius supjaustydavo kubeliais, sumaišydavo su smulkintu česnaku, rozmarino šakele, alyvuogių aliejumi ir trumpai apkepindavo keptuvėje, kad sušiltų ir susimaišytų kvapai. Saldumas puikiai papildydavo intensyvų mėsos skonį.
Ne tik skonis, bet ir sveikata
„Taip paruoštame burokėlyje lieka viskas, kas geriausia, – sakydavo močiutė. – Ir skonis, ir vitaminai, ir stiprybė tavo kraujui.“
Ir ji buvo teisi. Keptuose burokėliuose gausu skaidulų, vitaminų ir mineralų. Jie gerina virškinimą, stiprina imuninę sistemą ir net padeda mažinti cholesterolio kiekį.
Modernus patarimas: Jei neturite folijos, puikiai tinka kepimo rankovė. Burokėliai išliks lygiai tokie pat sultingi ir aromatingi.
Nuo tos dienos, kai sužinojau šią paslaptį, man daugiau niekada nekilo ranka „skandinti“ burokėlių puode. Išbandykite – garantuoju, kad ir jūs nebenorėsite grįžti prie seno metodo.
Už šią istoriją dėkojame Rokui P. iš Panevėžio.
Nuotraukos – redakcijos.
Parašyti komentarą