Noras pasiekti laimę gali išsekinti protą, todėl žmogui sunkiau kontroliuoti savo veiksmus ir priimti pagrįstus sprendimus.
Psichologinio išsekimo, susijusio su laimės paieškomis, reiškinys aktyviai tiriamas jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau tik neseniai Toronto universiteto mokslininkams pavyko priartėti prie jo tikrųjų priežasčių supratimo.
Remiantis tyrimo rezultatais, nuolatinis laimės siekimas gali sukelti protinį pervargimą. Tai, savo ruožtu, mažina asmens gebėjimą valdyti savo impulsus, priimti apgalvotus sprendimus ir atsispirti žalingoms pagundoms. Paradoksalu: kuo labiau žmogus stengiasi tapti laimingas, tuo toliau jis nuo to.
Kaip pažymi vienas iš tyrėjų Sem Maglio, pernelyg didelis siekis būti laimingu galima palyginti su sniego gniūžte – su kiekvienu nauju sukimusi ji įgauna pagreitį ir sunaudoja vis daugiau energijos. Žmogus praranda išteklius, reikalingus tikram gyvenimo pasitenkinimui.
Mokslininkas rekomenduoja pakeisti požiūrį: vietoj fanatiško laimės siekimo, verta išmokti pastebėti malonius gyvenimo momentus. Tai leidžia sumažinti psichologinę įtampą ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Maglio taip pat lygina šią problemą su vakariniu nuovargiu po sunkios darbo dienos. Kai išteka ištekliai, žmogui sunku susikoncentruoti į kažką naudingo, ir jis renkasi pasyvius ar net žalingus užsiėmimus, pavyzdžiui, be tikslo naršyti socialinių tinklų srautus.
Kitas svarbus aspektas – saviugdos pramonės įtaka. Ji sukuria iliuziją, kad laimė yra pareiga, kurią reikia pasiekti tam tikrais veiksmais ar praktika. Tačiau jei laimę vertiname kaip kažką, ką galima „turėti“ ar „kaupti“, ji tampa įtampos šaltiniu.
Tyrėjai ragina laimę vertinti kaip smėlį delne: jei ranką suspaudži per stipriai, jis išbyrės. Tai reiškia, kad vietoj to, kad siektume, turėtume leisti sau gyventi šia akimirka, neapkraunant savęs lūkesčiais.
Šaltinis: society.comments.ua
