Kraujažolių arbata: kada ji gali padėti virškinimui ir kodėl ją reikia vartoti atsargiai

Kraujažolė yra vienas tų augalų, kuriuos vasarą lengva praeiti nepastebėjus. Ji auga pievose, pakelėse, šlaituose, miško pakraščiuose, turi smulkius baltus arba švelniai kreminius žiedynus ir labai būdingus, tarsi nėriniuotus lapus. Iš pirmo žvilgsnio tai kuklus lauko augalas, tačiau liaudies medicinoje kraujažolė nuo seno vertinama kaip viena universalesnių žolelių.

Dažniausiai ji plikoma kaip arbata arba naudojama žolelių mišiniuose, kai norima palaikyti virškinimą, sumažinti pilnumo jausmą po sotaus valgio ar palengvinti lengvus spazmus. Išoriškai kraujažolės užpilai kartais naudojami odai prižiūrėti, ypač esant nedideliems sudirgimams ar įbrėžimams.

Vis dėlto svarbu nepaversti šio augalo stebuklingu vaistu. Kraujažolė gali būti naudinga kaip pagalbinė priemonė, bet ji nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, ypač jei simptomai kartojasi, stiprėja arba yra neaiškios kilmės.

Koks tai augalas?

Paprastoji kraujažolė, lotyniškai vadinama Achillea millefolium, Lietuvoje gana dažna. Ji žydi nuo vasaros pradžios iki rudens, o žolininkystėje dažniausiai naudojamos žydinčios viršūnėlės – žiedynai, lapai ir viršutinė stiebo dalis.

Augalą galima atpažinti iš smulkių, plunksniškai suskaldytų lapų ir skėtį primenančių žiedynų. Kraujažolės kvapas gana savitas, žolinis, šiek tiek kartokas, tačiau primenantis medų. Būtent kartumas yra viena priežasčių, kodėl šis augalas siejamas su virškinimo skatinimu.

Kraujažolėje yra eterinių aliejų, flavonoidų, taninų, karčiųjų medžiagų ir kitų augalinių junginių. Taninai pasižymi sutraukiančiomis savybėmis, kartieji junginiai gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, o flavonoidai dažnai minimi dėl antioksidacinio poveikio. Tačiau visa tai nereiškia, kad kraujažolė tinka visiems ir visada.

Kada geriama kraujažolių arbata?

Kraujažolių arbata dažniausiai vartojama tada, kai norima švelniai palaikyti virškinimą. Ji gali būti pasirenkama po sunkesnio, riebesnio ar neįprasto maisto, kai jaučiamas pilvo pilnumas, vangus virškinimas ar lengvas pūtimas.

Kartokos žolelės tradiciškai siejamos su apetito ir virškinimo sulčių skatinimu. Dėl to kraujažolė dažnai patenka į mišinius kartu su ramunėlėmis, mėtomis, melisa ar kitais augalais. Tačiau jei žmogus turi gastritą, opaligę, refliuksą, tulžies pūslės akmenų ar kitų virškinimo sistemos ligų, vien savarankiškai gerti stiprių žolelių užpilų nereikėtų.

Kraujažolių arbata nėra skirta kasdieniam ilgalaikiam gėrimui vietoj įprastos arbatos. Geriau ją vartoti trumpai ir saikingai, kai yra aiški priežastis. Jei virškinimo sutrikimai kartojasi dažnai, verta ieškoti jų priežasties, o ne nuolat slopinti simptomus žolelėmis.

Kaip paruošti kraujažolių arbatą?

Paprastam užpilui dažniausiai pakanka vieno arbatinio šaukštelio džiovintos kraujažolės stiklinei karšto vandens. Žolelės užpilamos maždaug 200 ml verdančio vandens, uždengiamos ir paliekamos pritraukti apie 10–15 minučių. Tada užpilą reikia perkošti.

Geriama šilta, mažais gurkšneliais. Skonis gali būti kartokas, todėl kai kam patogiau kraujažolę maišyti su mėtomis, melisa ar ramunėlėmis. Vis dėlto mišinių nereikėtų daryti pernelyg sudėtingų. Kuo daugiau žolelių viename puodelyje, tuo sunkiau suprasti, kuri iš jų tinka, o kuri gali sukelti nepageidaujamą reakciją.

Jei kraujažolės renkamos pačiam, tai reikia daryti tik švariose vietose, toliau nuo kelių, laukų, kurie galėjo būti purkšti chemikalais, pramoninių zonų ir šiukšlynų. Džiovinti geriausia pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, paskleidus plonu sluoksniu. Tiesioginė saulė gali sumažinti dalį vertingų aromatinių medžiagų.

Kraujažolė

Išorinis naudojimas odai

Kraujažolė liaudiškai naudojama ir odos priežiūrai. Iš jos ruošiamas stipresnis užpilas arba nuoviras, kuriuo galima sudrėkinti marlę ir trumpam uždėti ant nedidelio sudirgimo, įbrėžimo ar po skutimosi paraudusios vietos.

Tam galima naudoti 1–2 valgomuosius šaukštus džiovintos žolės stiklinei vandens. Užpilas paliekamas pritraukti, atvėsinamas, perkošiamas ir naudojamas tik ant švarios odos. Kompresas laikomas trumpai, apie 10–15 minučių.

Svarbu suprasti ribas. Kraujažolės užpilas netinka gilioms žaizdoms, pūliuojantiems pažeidimams, dideliems nudegimams ar stipriai infekcijai gydyti. Tokiais atvejais reikia medicininės pagalbos. Jei po užpilo oda parausta, pradeda niežėti ar deginti, naudojimą reikia nutraukti.

Kam kraujažolės geriau nevartoti?

Kraujažolė nėra nekaltas gėrimas visiems. Jos nerekomenduojama vartoti nėštumo metu, nes augalas gali būti siejamas su poveikiu gimdos tonusui. Žindymo laikotarpiu taip pat reikėtų atsargumo ir geriau pasitarti su specialistu.

Atsargūs turėtų būti žmonės, alergiški astrinių šeimos augalams. Tai ta pati augalų šeima, kuriai priklauso ramunėlės, medetkos, pelynas, ambrozija ir kai kurie kiti augalai. Jei žmogui nuo tokių žolelių būna bėrimas, niežulys, sloga, akių dirginimas ar dusulys, kraujažolės reikėtų vengti.

Pasitarti su gydytoju verta ir tiems, kurie vartoja kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, turi polinkį į trombozes, serga lėtinėmis kepenų, inkstų, skrandžio ar tulžies pūslės ligomis. Vaistažolės gali sąveikauti su vaistais, todėl jų nereikėtų laikyti visiškai neutraliomis.

Vaikams kraujažolių arbatos nereikėtų duoti savarankiškai. Vaikų organizmas į augalinius preparatus gali reaguoti jautriau, o tinkama dozė priklauso nuo amžiaus, svorio ir sveikatos būklės.

Kodėl svarbus saikas?

Su kraujažole, kaip ir su kitomis vaistažolėmis, daugiau nereiškia geriau. Per stiprus užpilas arba per dažnas vartojimas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų: pykinimą, galvos svaigimą, alerginį bėrimą, virškinimo sudirginimą ar silpnumą.

Todėl namuose geriau rinktis silpnesnį užpilą ir trumpą vartojimą. Jei reikia pagalbos virškinimui po vieno sotaus valgio, viena ar kelios porcijos gali būti pakankamos. Jei simptomai tęsiasi, kartojasi ar stiprėja, tai jau nebe žolelių arbatos klausimas.

Taip pat nereikėtų kraujažolės gerti profilaktiškai be jokios priežasties ilgą laiką. Žolelių arbatos turi poveikį, todėl jas verta vartoti sąmoningai, o ne kaip visiškai paprastą kasdienį gėrimą.

Išvada

Kraujažolė yra vertingas ir Lietuvoje gerai pažįstamas augalas, kuris tradiciškai naudojamas virškinimui palaikyti ir odos priežiūrai. Jos kartokosios medžiagos gali padėti po sotaus valgio, o išorinis užpilas gali būti tinkamas nedideliems odos sudirgimams prižiūrėti.

Tačiau kraujažolių arbata nėra universalus vaistas. Ji netinka visiems, jos nereikėtų vartoti nėštumo metu, atsargumo reikia alergiškiems žmonėms, vartojantiems vaistus ar sergantiems lėtinėmis ligomis. Vaikams tokie užpilai turėtų būti duodami tik pasitarus su gydytoju.

Geriausias požiūris paprastas: kraujažolę verta naudoti saikingai, trumpai ir aiškiam tikslui. Tada ji gali būti naudinga namų žolelių lentynoje, bet netaps pavojingu savarankiško gydymosi pakaitalu.