Turbūt kiekvienas pažįstame bent vieną vyrą, kuris rimtu veidu pasakys: „Anksčiau žmonės valgė normaliai, be visos tos chemijos, todėl ir sveikesni buvo.“ Dažniausiai tai sakoma prie stalo, kur šalia garuoja cepelinai, taurėje jau ne pirma porcija stipresnio gėrimo, o cigaretė laukia balkone.
Ir tada norisi paklausti labai paprastai: ar tikrai didžiausias priešas yra dešroje esantis priedas, o ne tai, kad žmogus dešimtmečius rūko, geria, pas gydytoją eina tik tada, kai jau „visai blogai“, o skausmą krūtinėje vadina „praeis“?
Lietuvoje vyrai irgi dažnai gyvena trumpiau už moteris. Ir kai apie tai kalbame, labai patogu kaltinti aplinką: blogas maistas, stresas, valdžia, darbas, oras, kainos, chemija parduotuvėse. Dalis tiesos ten gali būti, bet didžioji problema dažnai yra daug arčiau. Ji ne lentynoje, o kasdieniuose įpročiuose.
Alkoholis. Rūkymas. Rizikingas elgesys. Darbas iki nukritimo. Nenoras tikrintis sveikatos. Ir tas amžinas vyriškas „ai, man nieko nėra“.
Alkoholis: ne „atsipalaidavimas“, o lėtas savęs ardymas
Lietuvoje alkoholis ilgai buvo beveik įaugęs į kasdienybę. Vyrų susitikimas? Butelis. Pirtis? Butelis. Žvejyba? Butelis. Savaitgalis sodyboje? Butelis. Bloga nuotaika? Butelis. Gera nuotaika? Irgi butelis.
Dažnai tai pateikiama kaip nekaltas dalykas: „Na ką, vyrai susėdo.“ Bet kūnui visiškai nesvarbu, kaip gražiai tai pavadinsime. Alkoholis veikia širdį, kepenis, smegenis, nervų sistemą, miegą, kraujospūdį, sprendimų priėmimą. Jis ne tik žaloja iš vidaus, bet ir padidina nelaimingų atsitikimų riziką.
Po alkoholio vyrai dažniau susimuša, sėda prie vairo, krenta, susižaloja, rizikuoja darbe, priima kvailus sprendimus, kurių blaivūs nebūtų priėmę. Ir paskui sakoma: „Nelaimė.“ Bet labai dažnai tai ne nelaimė iš niekur. Tai ilgo įpročio rezultatas.
Ypač pavojinga tai, kad alkoholis pas mus vis dar dažnai laikomas vyriškumo dalimi. Lyg vyras turi išgerti. Lyg atsisakymas būtų silpnumas. Nors realybėje dažnai yra priešingai: atsisakyti reikia daug daugiau stuburo nei eilinį kartą „neatsilikti nuo kompanijos“.
Rūkymas: tikra „chemija“, kuri kasdien eina tiesiai į plaučius
Labai keista klausytis, kai žmogus piktinasi „chemija“ maiste, bet pats kasdien rūko. Jis skaito etiketes, pyksta ant konservantų, ieško „švaresnės“ duonos, bet į plaučius metų metais traukia dūmus.
Rūkymas nėra smulkmena. Tai ne blogas įprotis, kurį galima nustumti į šoną kaip nagų kramtymą. Tai tiesioginis smūgis kraujagyslėms, širdžiai, plaučiams, fizinei ištvermei ir gyvenimo trukmei.
Vyrai dažnai pradeda rūkyti jauni, o paskui dešimtmečiais sau sako: „Kada nors mesiu.“ Tas „kada nors“ tampa labai patogiu melu. Kol dar lipi laiptais, kol dar dirbi, kol dar kosulys atrodo „nuo oro“, tol atrodo, kad nieko rimto. Bet kūnas viską skaičiuoja tyliai.
Ir čia nėra jokios romantikos. Nėra „tvirto vyro su cigarete“. Yra žmogus, kuris pats sau kasdien trumpina kvėpavimą.
Vyrai miršta ne tik nuo ligų, bet ir nuo savo užsispyrimo
Vienas pavojingiausių lietuviškų vyriškų įpročių — kentėti iki paskutinio. Skauda? Praeis. Spaudžia krūtinę? Turbūt nuo darbo. Dusina? Amžius. Kraujospūdis aukštas? Ai, visi turi. Pilvas auga? Normalu, po keturiasdešimties taip būna. Pas gydytoją? Kam, jeigu dar paeinu.
Moterys dažniau kalba apie sveikatą, dažniau tikrinasi, dažniau ieško pagalbos anksčiau. Vyrai dažnai ateina tada, kai problema jau įsibėgėjusi. Ne todėl, kad jie stipresni. O todėl, kad ilgai apsimetinėjo, jog nieko nevyksta.
Čia ir yra tragedija. Daug dalykų būtų galima pastebėti anksčiau: kraujospūdį, cholesterolį, cukraus kiekį, širdies problemas, kepenų rodiklius, ankstyvus onkologinių ligų ženklus. Bet tam reikia nueiti pas gydytoją ne tada, kai jau guli, o tada, kai dar gali normaliai vaikščioti.
Vyriškumas neturėtų reikšti savęs ignoravimo. Normalus vyras ne tas, kuris „nekreipia dėmesio“, o tas, kuris supranta, kad jo sveikata svarbi ir jam pačiam, ir šeimai.
Nelaimės, traumos ir kvailas rizikavimas
Dar viena didelė vyrų problema — rizika. Darbe, kelyje, buityje, sodyboje, garaže. Be pirštinių. Be šalmo. Be akinių. Be saugos diržo. „Aš greitai.“ „Aš moku.“ „Aš šimtą kartų taip dariau.“
Taip žmonės nusipjauna pirštus, nukrenta nuo kopėčių, susižaloja su pjūklu, apsiverčia su technika, patenka į avarijas. Ir labai dažnai tai nebūna nei likimas, nei prakeiksmas, nei „nepasisekė“. Tai būna paprastas saugumo nepaisymas.
Lietuvoje ypač pažįstamas tas sodybinis vyriškumas: pjūklas, traktoriukas, kopėčios, stogas, elektra, pirtis, automobilis, alkoholis ir frazė „duok, aš pats“. Kartais tai baigiasi gerai. Kartais — labai ne.
Saugumas nėra bailumas. Diržai, šalmai, blaivumas, atsargumas ir normalūs įrankiai nėra silpnumo ženklas. Tai ženklas, kad žmogus nori gyventi, o ne palikti šeimai istoriją, prasidedančią žodžiais: „Jis tik trumpam užlipo…“
Mitas, kad seniau maistas buvo sveikesnis, o vyrai — tvirtesni
Labai patogu idealizuoti praeitį. Esą seniau maistas buvo tikras, vyrai stiprūs, darbas grynas, o dabar visur chemija ir ligos. Bet praeitis nebuvo tokia švari, kaip ją mėgstame prisiminti.
Seniau žmonės dažnai valgė daug riebaus, sūraus, sunkaus maisto. Daržovių žiemą buvo mažiau, vaisių pasirinkimas ribotas, žuvies ar kokybiško baltymo ne visada pakako. Daug kas dirbo fiziškai sunkiai, bet tai nereiškia, kad buvo sveiki. Tiesiog ligos dažnai nebuvo diagnozuojamos, o vyrai mirdavo anksčiau ir tyliau.
Taip, šiandien maiste yra daug priedų, perdirbtų produktų, cukraus, pigių užkandžių. Tai problema. Bet jeigu žmogus rūko, geria, mažai juda, turi antsvorio, nesitikrina sveikatos ir miega po penkias valandas, kaltinti vien „chemiją“ yra labai patogu, bet nesąžininga.
Nes net pats ekologiškiausias grikių pakelis neišgelbės žmogaus, kuris kiekvieną vakarą pila alų, rūko ir dešimt metų nematavo kraujospūdžio.
Kas iš tikrųjų trumpina vyrų gyvenimą
Jei kalbėtume labai paprastai, vyrai dažniausiai pralošia ne dėl vieno produkto ar vienos blogos vakarienės. Jie pralošia dėl viso gyvenimo būdo.
Per daug alkoholio. Rūkymas. Mažas fizinis aktyvumas. Prastas miegas. Nuolatinis stresas, kurio niekas nesprendžia. Per mažai normalaus maisto ir per daug greito, riebaus, sūraus. Pavėluoti vizitai pas gydytojus. Rizikingas elgesys. Darbas be poilsio. Emocijų laikymas savyje iki sprogimo.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas — vienatvė. Vyrai dažnai neturi su kuo kalbėti apie baimę, skausmą, nuovargį, nerimą. Jie mokomi laikytis. Nekalbėti. Neprašyti pagalbos. O tada problemos kaupiasi kūne, alkoholyje, pyktyje, nemigo naktyse ir širdies permušimuose.
Nuo ko pradėti, jei nesinori gyventi trumpiau nei galėtum
Nereikia pradėti nuo tobulos mitybos plano, brangių papildų ar ekologiškų produktų medžioklės. Pradžia daug paprastesnė ir daug sunkesnė.
Jei rūkote — rimtai pagalvokite apie metimą. Ne „kada nors“, o realiai. Su pagalba, su planu, su gydytoju ar specialistais, jei reikia.
Jei alkoholis tapo savaitgalio norma, vakaro ritualu ar būdu nusiraminti — tai jau signalas. Mažinti verta ne dėl mados, o dėl gyvenimo.
Jei seniai nebuvote pas gydytoją — nueikite. Pasidarykite bazinius tyrimus, pasimatuokite kraujospūdį, pasikalbėkite apie širdies, kepenų, cukraus, cholesterolio rodiklius. Tai nėra silpnumas. Tai techninė apžiūra. Automobilį juk varote, nors jis dar važiuoja.
Jei skauda, spaudžia, trūksta oro, neįprastai silpna, krenta svoris, atsiranda kraujavimas ar kiti keisti simptomai — nelaukite, kol „praeis“. Kartais praeina tik laikas, kurio paskui labai trūksta.
Vyro sveikata nėra tik jo asmeninis reikalas
Vyrai dažnai sako: „Mano gyvenimas, ką noriu, tą darau.“ Skamba kietai, bet tik iki tol, kol šalia yra žmona, vaikai, tėvai, draugai, kurie paskui lieka su pasekmėmis.
Kai vyras nesirūpina savimi, kenčia ne tik jis. Kenčia šeima. Vaikai per anksti lieka be tėvo. Moteris tampa slaugytoja, psichologe, finansine atrama ir gedinčiu žmogumi vienu metu. Tėvai laidoja savo sūnus. Draugai prie kapo sako: „Dar galėjo gyventi.“
Tai žiauru, bet tiesa. Labai daug vyrų galėtų gyventi ilgiau, jei nustotų vaidinti, kad kūnas yra amžinas, o sveikata — savaime suprantama.
Mažiau pasiteisinimų, daugiau atsakomybės
Lengviausia kaltinti maistą, laikus, stresą, politiką, darbą, genetiką, „chemiją“ ir viską aplink. Sunkiau pažiūrėti į savo įpročius. Į cigaretę rankoje. Į taurę vakare. Į kraujospūdžio aparatą, kuris guli stalčiuje. Į gydytojo vizitą, kurį vis atidedate. Į pilvą, kuris auga. Į nuovargį, kurį malšinate ne poilsiu, o dar vienu gėrimu.
Niekas nesako, kad viskas priklauso tik nuo žmogaus. Gyvenimas sudėtingas, ligos būna skirtingos, aplinka ir paveldimumas taip pat svarbūs. Bet dalis dalykų vis dėlto yra mūsų rankose.
Ir būtent nuo jų verta pradėti.
Ne nuo pykčio ant „chemijos“. Ne nuo nostalgijos, kaip seniau buvo geriau. Ne nuo dar vieno pažado „nuo pirmadienio“. O nuo labai paprastų veiksmų: mažiau alkoholio, jokių cigarečių, daugiau judėjimo, normalus miegas, gydytojas ne tik prieš mirtį, o profilaktiškai.
Pabaigai
Vyrus dažnai žudo ne vien maistas ir ne paslaptinga „chemija“. Daug dažniau juos tyliai žudo įpročiai, kuriuos visuomenė per ilgai vadino normaliais.
Išgerti — normalu. Rūkyti — normalu. Nesitikrinti — normalu. Kentėti — normalu. Rizikuoti — normalu. Nekalbėti apie savijautą — normalu.
Ne, tai nėra normalu. Tai trumpina gyvenimą.
Jei norite sulaukti pensijos, pamatyti anūkus, dar pasėdėti prie ežero, paerzinti šeimą savo juokeliais ir gyventi ne tik ilgiau, bet ir geriau, pradėkite ne nuo šaldytuvo etikečių. Pradėkite nuo savęs.
O jeigu seniai buvote pas gydytoją, tai čia labai paprastas ženklas: metas užsiregistruoti. Ne kai „prispaus“. Dabar.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
