Šis gyvenimo dešimtmetis gali išvarginti labiausiai: profesorė paaiškino, kodėl jėgų ima trūkti

Darbo diena baigėsi, bet dar laukia vaikų reikalai, vakarienė ir skambutis tėvams. Būtent 40–49 metų laikotarpį Bristolio universiteto anatomijos profesorė Michelle Spear išskiria kaip galintį būti ypač varginantį: organizmo pokyčiai sutampa su metais, kai kasdienės atsakomybės dažnai pasiekia piką. Tai nėra visiems vienodai galiojanti amžiaus riba, tačiau toks derinys padeda paaiškinti pažįstamą išsekimą.

Šiuo gyvenimo etapu žmogus gali turėti daugiau patirties, stabilesnes pajamas ir aiškesnius tikslus, tačiau mažiau laisvo laiko. Vienu metu tenka rūpintis darbu, vaikais, buitimi, o kartais – ir senstančiais artimaisiais.

Todėl vakarinis nuovargis nebūtinai atspindi vien tos dienos fizinį krūvį. Prie jo prisideda neišsimiegojimas, emocinė įtampa ir nuolat galvoje besisukantis nebaigtų darbų sąrašas.

Organizmui reikia atsigauti, o pareigų nemažėja

Profesorė šį laikotarpį aiškina kaip biologinių galimybių ir gyvenimo reikalavimų neatitikimą. Nedideli organizmo veiklos pokyčiai tampa labiau pastebimi tada, kai poilsiui paliekama vis mažiau vietos.

Jaunesniame amžiuje po prastai miegotos nakties ar didesnio fizinio krūvio dažnai atsigaunama lengviau. Vidutiniame amžiuje atsistatymas gali užtrukti ilgiau, o hormonų svyravimai, ypač moterims, gali papildomai paveikti miegą ir energijos ritmą.

Tačiau kasdienybė prie to automatiškai neprisitaiko. Ryte vis tiek reikia keltis tuo pačiu metu, darbe priimti sprendimus, po darbo nuvežti vaiką į būrelį, o vakare pasirūpinti namais.

Pavyzdžiui, planuotas ramus vakaras gali virsti mokyklos užduočių tikrinimu, sugedusios skalbyklės klausimų sprendimu ir pasiruošimu rytdienos susitikimui. Fiziškai žmogus gal ir nejudėjo daug, bet poilsiui skirto laiko beveik neliko.

Nuovargį lemia ne vien gimimo metai

Keturiasdešimtmetis savaime nepaaiškina kiekvieno energijos sumažėjimo. Miego trūkumas, stresas, sveikatos būklė, vartojami vaistai ir gyvenimo aplinkybės gali veikti savijautą bet kuriame amžiuje.

Todėl vienas žmogus po keturiasdešimties jaučiasi stipresnis nei anksčiau, o kitas sunkiai sulaukia savaitgalio. Svarbu vertinti, kas vyksta konkretaus žmogaus gyvenime, užuot visą nuovargį nurašius amžiui.

Pravartu kelias dienas pasižymėti, kada energijos mažiausia, kiek miegama ir kokios veiklos labiausiai išvargina. Toks dienoraštis gali padėti pastebėti pasikartojantį ryšį tarp savijautos ir kasdienio krūvio.

Ar vėliau būtinai bus dar sunkiau?

Profesorės paaiškinime yra ir gera žinia: vidutinio amžiaus išsekimas nereiškia, kad kiekvienas kitas dešimtmetis bus vis sunkesnis. Vėliau gali keistis šeimos pareigos, mažėti kasdienio sprendimų priėmimo našta, nusistovėti aiškesnė rutina.

Tai nežada neribotos energijos sulaukus šešiasdešimties. Tačiau gyvenimas gali tapti labiau nuspėjamas, o poilsiui atsirasti daugiau vietos.

Kada nebeužtenka sakyti „tiesiog pavargau“?

Jeigu nuovargis tęsiasi kelias savaites, jo priežastis neaiški arba jis trukdo įprastai gyventi, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Vien amžius neturėtų tapti paaiškinimu savijautai, kuri pastebimai pasikeitė.

Kasdieniam nuovargiui mažinti svarbūs reguliarus miegas, tinkama mityba, pagal savijautą pritaikytas fizinis aktyvumas ir galimybė atsikvėpti. Tačiau užsitęsusiam išsekimui gali reikėti individualaus priežasčių įvertinimo.

Taigi svarbus klausimas ne vien „kiek man metų?“, bet ir „kiek atsakomybių šiuo metu nešu ir kiek laiko lieka atsigauti?“