Užplikote arbatą, bet kas dar pateko į puodelį? Plastikiniuose maišeliuose tyrėjai aptiko ne tik mikroplastiko

Arbatos maišelis, karštas vanduo ir kelios minutės laukimo – kasdienis įprotis, apie kurį retai susimąstome. Tačiau naujas tyrimas parodė, kad iš kai kurių plastikinių arbatos maišelių į gėrimą gali patekti ne tik smulkių plastiko dalelių, bet ir cheminių junginių. Tirtuose mėginiuose vienam puodeliui teko vidutiniškai nuo 555 iki 2498 mikroplastiko dalelių.

Žurnale „npj Science of Food“ paskelbtame darbe mokslininkai taip pat nustatė bisfenolio A, dažniausiai vadinamo BPA, ir ftalatų esterių. Pastarieji priklauso junginių grupei, kurios dalis naudojama plastikams minkštinti. Rezultatai atkreipia dėmesį į dažnai nepastebimą aplinkybę: ruošiant gėrimą svarbu ne vien arbatžolės ir vanduo, bet ir medžiaga, su kuria jie liečiasi.

Vis dėlto šis atradimas nėra įrodymas, kad išgertas arbatos puodelis sukels konkrečią ligą. Tyrime buvo analizuojami mėginiai ir skaičiuojamas galimas medžiagų suvartojimas, o tiesioginis poveikis žmonių sveikatai nebuvo matuojamas. Kad rezultatai būtų suprasti teisingai, svarbu žinoti ir tai, ką mokslininkai nustatė, ir tai, ko šis tyrimas dar neatsako.

Karštas vanduo veikia ne tik arbatžoles

Ne visi arbatos maišeliai vienodi. Vieniems gaminti naudojami celiuliozės pluoštai, kitiems – plastikinis tinklelis ar įvairių medžiagų deriniai. Todėl išvados apie konkrečius plastikinius maišelius neturėtų būti automatiškai taikomos visai arbatai maišeliuose.

Užpiltas karštu vandeniu maišelis atsiduria sąlygose, kuriomis į gėrimą gali patekti jo paviršiuje esančių dalelių arba iš medžiagos migruojančių junginių. Šiuos procesus mokslininkai tiria siekdami suprasti, kiek prie bendro žmogaus sąlyčio su mikroplastiku prisideda maisto pakuotės ir paruošimo priemonės.

Naujajame darbe buvo analizuojami Turkijoje įsigyti arbatos produktai, o palyginimui pasitelkti ir 14 birios arbatos prekių ženklų mėginiai. Plastikinius maišelius tyrėjai laikė maždaug 95 °C temperatūros vandenyje tris minutes. Vėliau užpile ieškojo dalelių ir pasirinktų cheminių medžiagų.

Priklausomai nuo tirto produkto, mikroplastiko kiekiai skyrėsi. Nurodytas 555–2498 dalelių viename puodelyje intervalas apibūdina tyrimo sąlygomis gautus vidurkius, o ne kiekvieną parduotuvėje parduodamą arbatos maišelį.

Tirtuose plastikinių maišelių mėginiuose identifikuotos dalelės buvo poliamido skaidulos, atitinkančios maišelių medžiagą. Tačiau svarbi ir aptikimo riba: naudoti metodai apėmė didesnes nei 100 mikrometrų daleles. Smulkesnės dalelės į šį skaičiavimą nepateko, todėl pateiktų skaičių negalima laikyti visos galimos taršos matu.

Be fizinių dalelių, užpiluose aptikta BPA ir ftalatų esterių. Tai skirtingi radiniai: mikroplastikas yra smulkios plastiko dalelės, o BPA bei ftalatai – cheminiai junginiai. Jų kiekiai, savybės ir galimas poveikis vertinami atskirai.

Kas dar patenka į puodelį, kai plikote arbatą?

Kodėl vienur kalbama apie tūkstančius, o kitur – apie milijardus dalelių?

Arbatos maišeliai mokslininkų dėmesio sulaukia ne pirmą kartą. Plačiai aptartame 2019 metų tyrime buvo skelbta apie milijardus mikroplastiko ir nanoplastiko dalelių, galinčių patekti į vandenį iš vieno plastikinio maišelio. Tačiau tokio skaičiaus negalima tiesiogiai lyginti su naujojo darbo rezultatais.

Tyrimai skiriasi tuo, kokio dydžio daleles aptinka, kaip paruošia mėginius ir kokiais metodais nustato jų sudėtį. Kuo mažesnes daleles įmanoma suskaičiuoti, tuo didesnis gali būti bendras jų skaičius. Tačiau vien dalelių gausa dar nepasako nei bendros jų masės, nei poveikio organizmui.

Be to, ankstesnio tyrimo metodika sulaukė kritikos. Vokietijos federalinis rizikos vertinimo institutas, atlikęs papildomus bandymus, nurodė, kad dalis po mėginio džiovinimo susidariusių medžiagų galėjo būti klaidingai priskirta mikroplastikui. Institutas taip pat nustatė, kad dalis dalelių galėjo būti nuplauta nuo maišelio paviršiaus, o ne susidaryti jam yrant karštame vandenyje.

Tai nereiškia, kad dalelių arbatoje nėra. Tai reiškia, kad jų kilmę ir kiekį reikia vertinti atsargiai. Antraštėje pateiktas didelis skaičius tampa prasmingas tik žinant, kas tiksliai buvo skaičiuojama.

Biri arbata taip pat nebuvo visiškai be mikroplastiko

Tyrėjai mikroplastiko aptiko ir biriose arbatžolėse. Nurodyti kiekiai siekė 146–1178 daleles viename kilograme. Perskaičiavus į dviejų gramų sausų arbatžolių porciją, tai sudaro maždaug 0,3–2,4 dalelės.

Dalelės dalies nereiškia, kad kažkas fiziškai suskaičiavo trečdalį plastiko gabalėlio. Tai vidurkis, gautas didesniame mėginyje nustatytą kiekį perskaičiavus mažai porcijai.

Tačiau čia slypi svarbi palyginimo riba: plastikinių maišelių atveju buvo tiriamas karštu vandeniu paruoštas užpilas, o birios arbatžolės analizuotos jas tiesiogiai chemiškai apdorojant. Todėl birios arbatos skaičiai neparodo, kiek dalelių tiksliai atsidurtų įprastai užplikytame puodelyje. Negalima paprastai padalyti dviejų skaičių ir paskelbti, kiek kartų viena arbata „saugesnė“.

Mikroplastiko ant arbatžolių gali patekti dar iki pakavimo. Galimi šaltiniai – auginimo aplinka, ore esančios dulkės, plastikiniai maišai, transportavimo bei gamybos įranga. Apdorojami lapai liečiasi su įvairiais paviršiais, o dalį laiko būna veikiami aplinkos oro.

Taigi plastikinio maišelio atsisakymas gali pašalinti vieną galimą sąlyčio šaltinį, tačiau negarantuoja visiškai švaraus nuo mikroplastiko gėrimo.

Ką reiškia BPA radiniai ir kaip rinktis arbatą?

Tyrimo autoriai galimą poveikį vertino pagal toksikologinius rodiklius ir suvartojimo prielaidas. Jų naudotame modelyje bendras pavojingumo indeksas liko žemiau pasirinktos rizikos ribos. Tačiau tai nėra visapusiškas įrodymas, kad visi galimi ilgalaikiai poveikiai atmesti.

Atskirai išskirtas BPA. Pagal tyrimo skaičiavimus, su tirta arbata gaunamas jo kiekis galėjo sudaryti 4,55–21,70 proc. EFSA nustatyto toleruojamo paros kiekio. Šis procentas nėra ligos tikimybė ir neparodo, kokia žmogaus organizmo dalis yra „užteršta“.

Toleruojamas paros kiekis – moksliniam rizikos vertinimui naudojamas dydis, nusakantis, kiek medžiagos, vertinant ilgalaikį kasdienį vartojimą, žmogus gali gauti be pastebimos rizikos sveikatai. BPA atveju EFSA jį nustatė ties 0,2 nanogramo vienam kūno masės kilogramui per parą.

Svarbu vertinti bendrą sąlytį: arbata gali būti tik vienas iš kelių BPA šaltinių. Todėl net dalis toleruojamo paros kiekio mokslininkams yra verta dėmesio. Kita vertus, šio tyrimo rezultatai neleidžia nustatyti konkretaus žmogaus suvartojimo ar pasakyti, kad jam jau padaryta žala.

Norint sumažinti tiesioginį sąlytį su plastikiniu arbatos maišeliu, galima rinktis birias arbatžoles ir maistui skirtą nerūdijančiojo plieno sietelį arba keraminį plikymo indą. Perkant arbatą maišeliuose verta ieškoti informacijos apie pačių maišelių sudėtį – vien iš jų formos ar išvaizdos jos patikimai nustatyti nepavyks.

Nereikia savavališkai keisti arbatos ruošimo temperatūros vien tikintis pašalinti mikroplastiką: šis eksperimentas nenustatė universalaus „saugaus“ plikymo režimo. Paprastesnis pasirinkimas – keisti su vandeniu besiliečiančią priemonę ir laikytis arbatos ruošimo nurodymų.

Tyrimas suteikia pagrindą atidžiau pažvelgti į pakuotę, tačiau neragina bijoti kiekvieno arbatos puodelio. Jis parodo, kad maišelio medžiaga gali prisidėti prie to, kas patenka į gėrimą, o tiksliam ilgalaikės rizikos įvertinimui dar reikia daugiau tyrimų.