Visą gyvenimą darėme atvirkščiai: kodėl mažai žaizdai dažnai reikia ne oro, o pleistro

Daugelis dar vaikystėje girdėjo tą patį patarimą: „Nenuimk šašo“, „tegul žaizda pakvėpuoja“, „ore greičiau užgis“. Skamba taip įprastai, kad net nekyla abejonių. Nusibrozdinai kelį, įsipjovei pirštą, įdrėskei odą – nuplovei, palaukei, kol užsidės šašas, ir tiek. Tačiau šiuolaikinės žaizdų priežiūros rekomendacijos rodo, kad ši sena taisyklė nėra tokia teisinga, kaip atrodo. Mažoms žaizdoms dažnai reikia ne „gryno oro“, o visai ko kito – švaros, drėgmės ir apsaugos. Kitaip tariant, pleistras nėra tik būdas paslėpti kraują ar nuraminti vaiką. Jis gali padėti žaizdai gyti tvarkingiau. Įsipjovus ar nusibrozdinus pirmiausia svarbu ne galvoti, ar žaizdą palikti atvirą, o ją tinkamai išvalyti. Nedidelį įpjovimą ar įbrėžimą reikėtų nuplauti vandeniu, pašalinti matomus nešvarumus, o odą aplink žaizdą švelniai nuvalyti. Mayo Clinic rekomenduoja įpjovimus ir įbrėžimus nuplauti vandeniu, aplink žaizdą esančią odą valyti muilu, o po to žaizdą uždengti tvarsčiu ar pleistru, kad ji išliktų švari. Kodėl „tegul kvėpuoja“ ne visada yra geras patarimas Didžiausias netikėtumas daugeliui žmonių yra tai, kad šašas nėra kažkoks stebuklingas gijimo greitintuvas. Taip, jis apsaugo pažeistą vietą, tačiau kartu gali veikti kaip kietas dangtelis, po kuriuo odai tenka atsinaujinti sunkiau. Kai žaizda per greitai išdžiūsta, susiformuoja sausas šašas. Jis gali tempti odą, skilinėti, kliūti už drabužių, niežėti ir net vėl atverti gyjančią vietą. Todėl idėja, kad žaizda būtinai turi „džiūti ore“, dažnai yra labiau senas įprotis nei geriausias sprendimas. Drėgnesnė, švari žaizdos aplinka dažnai yra palankesnė gijimui. Dėl to rekomenduojama plonu sluoksniu naudoti vazeliną ar panašią priemonę, o žaizdą uždengti. Amerikos dermatologų akademija nurodo, kad po žaizdos išvalymo ir vazelino ar panašaus tepalo užtepimo odą reikėtų uždengti lipniu tvarsčiu, o tvarstį keisti kasdien, kad žaizda išliktų švari gijimo metu. Pleistras nėra tik vaikų paguoda Vaikui pleistras dažnai reiškia: „viskas, dabar jau geriau“. Suaugusieji į jį žiūri paprasčiau – kaip į smulkmeną iš vaistinėlės. Tačiau iš tikrųjų pleistras atlieka kelis labai konkrečius darbus. Jis saugo žaizdą nuo purvo, mikrobų, trinties ir atsitiktinio prisilietimo. Tai ypač svarbu, jei žaizda yra ant piršto, delno, kelio, alkūnės ar pėdos – vietose, kurios nuolat juda, liečiasi prie drabužių, batų, paviršių ar vandens. Pleistras taip pat padeda žmogui paprasčiausiai nelįsti prie žaizdos. O tai labai svarbu, nes dažnai patys sau trukdome gyti: pakrapštome, patikriname, paliečiame, nuplėšiame šašą „netyčia“. Žaizdai reikia ne mūsų smalsumo, o ramybės. NHS taip pat nurodo, kad nedidelius įpjovimus ir nubrozdinimus dažniausiai galima prižiūrėti namuose: sustabdyti kraujavimą, išvalyti žaizdą ir uždengti ją pleistru ar tvarsčiu, kad sumažėtų infekcijos rizika. [caption id="attachment_212154" align="alignnone" width="1500"] Nedidelė žaizda[/caption] Kada galima palikti atvirą? Tai nereiškia, kad kiekvienam vos matomam įbrėžimui būtina ieškoti pleistro. Jeigu įbrėžimas labai paviršinis, nekraujuoja, nėra purvinas ir jo nedirgina drabužiai, jis dažnai gali gyti ir atviras. Tačiau vos žaizda yra šviežia, šlapiuoja, kraujuoja, trinasi į drabužius ar gali lengvai susitepti, ją geriau apsaugoti. Paprasta taisyklė tokia: jeigu žaizda dar „gyva“ – jautri, atvira, drėgna ar dirginama – jai reikia apsaugos. Kai ji užsidaro, nebešlapiuoja ir nebekliūva, pleistro paprastai nebereikia. Svarbu ir tai, kad pleistras neturi būti užklijuotas „iki pensijos“. Jei jis sušlapo, susitepė, atsiklijavo ar po juo kaupiasi žaizdos skystis, jį reikia pakeisti. Mayo Clinic pataria tvarstį keisti bent kartą per dieną arba kiekvieną kartą, kai jis tampa šlapias ar nešvarus. Klaida, kurią darome dažniausiai Daug žmonių padaro tą pačią klaidą: užklijuoja pleistrą ant nešvarios arba drėgnos odos ir galvoja, kad tuo viskas baigta. Tada pleistras greitai atsiklijuoja, po juo kaupiasi nešvarumai, oda sudirgsta, o žaizda gyja prasčiau. Prieš klijuojant pleistrą svarbu, kad oda aplink žaizdą būtų švari ir sausa. Pati žaizda turi būti išvalyta, bet pleistras turi prilipti prie sausos odos aplink ją. Jeigu žaizda didesnė, geriau rinktis ne mažą dekoratyvinį pleistriuką, o sterilų kompresą ar didesnį tvarstį, kuris neužsiklijuoja tiesiai ant pažeistos vietos. Taip pat nereikėtų persistengti su dezinfekcinėmis priemonėmis. Kai kurios stiprios priemonės gali dirginti audinius, todėl paprastiems įpjovimams ir nubrozdinimams dažniausiai pirmas ir svarbiausias žingsnis yra kruopštus nuplovimas vandeniu. Kada jau nebežaisti namų gydytojo? Nedidelės žaizdos dažniausiai užgyja be didelių problemų. Tačiau yra situacijų, kai pleistro nepakanka. Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei žaizda gili, kraujavimas nesustoja, joje liko nešvarumų, stiklo ar kito svetimkūnio, jei įkando gyvūnas arba žaizda atsirado nuo nešvaraus, surūdijusio daikto. Sunerimti reikia ir tada, jei aplink žaizdą didėja paraudimas, atsiranda patinimas, pūliai, stiprėjantis skausmas, karštis ar pakyla temperatūra. Tai gali būti infekcijos požymiai. NHS inform pažymi, kad kai kurioms žaizdoms gali prireikti mediko pagalbos, ypač jei yra infekcijos rizika, žaizda rimtesnė arba gali reikėti stabligės profilaktikos. Maža žaizda atrodo kaip smulkmena, bet ji labai greitai parodo, kiek daug mūsų kasdienėje priežiūroje yra senų įpročių. Kartais geriausia pagalba yra ne „leisti pakvėpuoti“, o padaryti priešingai: nuplauti, apsaugoti ir palikti ramybėje. Kitaip tariant, pleistras nėra silpnumo ženklas ir ne tik vaikų atributas. Kartais tai paprasčiausias būdas duoti odai tai, ko jai labiausiai reikia – švarią, ramią ir apsaugotą aplinką gyti.

Visą gyvenimą darėme atvirkščiai: kodėl mažai žaizdai dažnai reikia ne oro, o pleistro

Komentarai 1

Prisijunkite prie diskusijos atšaukti