Tamsioji šokolado pusė: kaip veikia vienas žiauriausių verslų pasaulyje?

XX a. pradžioje šokolado gamyba buvo pačiame įkarštyje. Žmonės ėjo iš proto dėl kakavos skonio saldumynų. Kadaise visi šie skanėstai buvo skirti tik turtingiausiam visuomenės elitui, tačiau pradėjus masinę gamybą šokolado plytelės tapo prieinamos visiems.

Stambūs gamintojai turėjo galimybę labai greitai pasakiškai praturtėti. Milžiniškas pelnas buvo visai šalia, tačiau tarp realybės ir puoselėjamos svajonės buvo viena kliūtis: kakavos pupelės buvo labai brangios. Paklausa augo, bet kaina nemažėjo.

Pupelės buvo renkamos Vakarų Afrikoje, ir nors jos buvo gabenamos į Europą ir Ameriką, tiekimo grandinę užgožė tarpininkai, kurie galutinę kainą kėlė iki dangaus. Šią problemą reikėjo kažkaip išspręsti. Šokolado gamintojų laimei, jau buvo kita pramonės šaka, kuri sėkmingai susidorojo su šia užduotimi.

Deimantų kartelis

Tai buvo tarptautinė korporacija „De Beers“ (arba Deimantų kartelis), kuri labai griežtai kontroliavo deimantų gavybos rinką. Tai buvo organizuota monopolija, vienijanti visas Afrikos kasyklas.

Kolegos kapitalistai iš „De Beers“ iš savo darbuotojų išspausdavo maksimumą. Deimantų kasyklose dažnai buvo naudojamas priverstinis ir net vaikų darbas. Dėl tokio negailestingo išnaudojimo jie uždirbo pasakiškus pinigus.

Šokolado gamintojai atkreipė dėmesį į šią praktiką ir nusprendė, kad šį itin veiksmingą metodą taip pat gali pritaikyti savo versle. Visas pasaulis buvo ištroškęs šokolado, ir draugai nenorėjo praleisti šios galimybės.

Ne visi vaikai mėgsta šokoladą

Iki šiol 2/3 visos kakavos gamybos vyksta Vakarų Afrikoje, kur nelegaliai dirba apie 1,6 mln. vaikų. Tai jaunesni nei 10 metų vaikai. Daugeliui jų tenka sunkiai dirbti kakavos plantacijose be jokio užmokesčio. Jie dirba už maistą. Šie vaikai yra tarsi vergai.

Pirmojo pasaulio vaikai mėgaujasi šokoladu, o trečiojo pasaulio vaikai patiria visiškai kitokias šios pramonės šakos emocijas. Vieni valgo, kiti gamina.

Korporacijos „Nestle“ ir „Mars“ šokolado ingredientus perka iš Afrikos. Be to, sekdami deimantų kartelio pavyzdžiu, didieji žaidėjai susitarė dėl didžiausios kakavos pupelių supirkimo kainos. Taigi jų kaina buvo smarkiai sumažinta.

Susivienijusios korporacijos sumažino gamybos sąnaudas ir nustatė pageidaujamą savo produktų kainą.

Kaip šokolado kartelis uždirba pinigus

Ūkininkas parduoda 1 kg džiovintų kakavos pupelių tarpininkui maždaug už 1 JAV dolerį. Šie prekeiviai surenka prekes iš viso regiono, jas nuplauna ir supakuoja. Tada jie parduoda maišus kakavos pupelių nacionaliniams eksportuotojams už 2,9 USD/kg. Pastarieji jas gabena po visą pasaulį ir parduoda tiesiogiai gamintojams už maždaug 3,1 USD/kg.

Dideli fabrikai iš 1 kg kakavos pupelių pagamina apie 40 šokolado plytelių (priklausomai nuo kakavos kiekio procentais). Vienos plytelės kaina gamintojui yra 8 centai.

Iki 2014 m. šokolado pardavimai pasaulyje viršijo 100 mlrd. dolerių. JAV dolerių, o ūkininkai Afrikos laukuose uždirba 1,25 dolerio per dieną.

„Jaunieji darbininkai“ už 250 JAV dolerių

Jei uždirbate tiek mažai, tiesiog negalite sau leisti samdyti darbuotojų. Jums tenka naudotis vaikų darbu. Įskaitant nelegalų darbą.

Vaikai negali fiziškai pasipriešinti, jie neturi kur bėgti, negali susivienyti, kad apsigintų ar įkurtų profesinę sąjungą. Dažnai jie tiesiog pagrobiami iš kaimyninių šalių (Malio, Nigerio ar Burkina Faso).

Skautai jiems pasakoja, kaip galima praturtėti plantacijose. Naivūs ir pinigų stokojantys vaikai sutinka vykti į ūkį. Asmeniui, kuris atveža „jaunąjį darbininką“, mokama vidutiniškai 230-270 USD, o jų tikslas – bet kokiomis priemonėmis įtikinti arba priversti vaiką vykti su jais.

Jie turi dirbti po 12 valandų kasdien, septynias dienas per savaitę. Visą dieną jie turi prižiūrėti augalus ir skinti kakavos pupeles. Daugumai šių vaikų mokama maistu, tačiau laimingiausieji gali gauti 80 centų per dieną.

Visa ši informacija iš tiesų nėra reklamuojama. Nes šokolado bendrovėms labai svarbu išlaikyti teisingą poziciją. Juk jie teikia žmonėms malonumą ir laimę (nors ir ne visiems).

Iš spintos išlindęs skeletas

2000-aisiais šokolado kartelis susidūrė su pirmosiomis problemomis. Žiniasklaida ėmė aktyviai nušviesti vaikų išnaudojimo ūkiuose istoriją ir apkaltino gamintojus, kad šie sąmoningai pasirinko plantacijas, kuriose vyksta tokie dalykai.

JAV politikams teko reaguoti ir jie palaikė idėją visiškai panaikinti vaikų darbą Afrikos kakavos laukuose. Tai buvo pirmas rimtas smūgis karteliui nuo jo įkūrimo. Taip jie išsprendė problemą.

Jie viešai pareiškė, kad tai nepriimtina ir kad jie taip pat yra „prieš viską, kas bloga, ir už viską, kas gera“. Jie parengė specialų protokolą, kad būtų nutrauktas vaikų darbas. Jie skyrė pinigų Afrikos vaikams skirtoms mokykloms statyti ir pradėjo socialinę reklamą. Ar visa tai išsprendė problemą? Ne, neišsprendė.

Jau daugiau nei 20 metų draugai aktyviai kuria šią bumo imitaciją, tačiau padėtis nepasikeitė. Be to, per tą laiką šokolado bendrovės tapo dar paslaptingesnės ir ėmė labiau nei bet kada anksčiau lobizuoti vyriausybę (taip pat ir Afrikoje).

Jokios „laimingos pabaigos“

Pasirodo, kad ši istorija dar neturi laimingos pabaigos. Šokolado bendrovės sugebėjo nuraminti pasipiktinusią visuomenę ir toliau dirba naudodamos deimantų kasyklų technologijas.

Šiandien kai kurių šokoladų etiketės pažymėtos specialiais „Fairtrade“ ženklais. Jos reiškia, kad atitinkama bendrovė žino apie sunkias kakavos pupelių gavybos sąlygas ir griežtai jas smerkia.