Onai iš Radviliškio rajono artimiausias jai reikalingas bankomatas dabar – už 25 kilometrų. „Anksčiau miestelyje buvo, bet prieš pusmetį nuėmė. Sakė, neapsimoka“, – pasakoja 74-erių moteris. Kiekvieną mėnesį, gavusi pensiją, ji prašo sūnaus, kad parvežtų grynųjų. „O jei prireiks staigiai? Vaistams ar meistrui sumokėti? Apie turgų net nekalbu. Atrodo, tapome antrarūšiais žmonėmis“, – apmaudo neslepia senjorė.
Onos istorija – ne unikali. Tai tūkstančių Lietuvos gyventojų kasdienybė, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Pastaraisiais metais komerciniai bankai sistemingai ir tyliai retina savo bankomatų tinklą, palikdami ištisas bendruomenes be galimybės patogiai išsigryninti pinigų. Ir kol gyventojai jaučiasi palikti likimo valiai, bankų atstovai dažniausiai apsiriboja standartizuotais paaiškinimais apie kintančius įpročius ir kaštų optimizavimą.
Argumentas „neapsimoka“: kai skaičiai svarbesni už žmones
Oficiali bankų pozicija yra aiški ir, žvelgiant iš verslo perspektyvos, logiška. Lietuvos banko duomenimis, atsiskaitymų kortelėmis skaičius kasmet auga dviženkliais skaičiais, o grynųjų pinigų poreikis mažėja. Bankomatas, ypač mažiau apgyvendintoje vietovėje, tampa brangiu įrenginiu: kainuoja jo nuoma, priežiūra, inkasavimas, apsauga.
„Mes stebime klientų srautus ir atsiskaitymo įpročius. Jei matome, kad bankomatu naudojamasi retai, o dauguma klientų aktyviai atsiskaito kortele ar naudojasi elektronine bankininkyste, tinklo optimizavimas yra natūralus žingsnis“, – vieno didžiųjų šalies bankų atstovas komentuoja anonimiškai.
Tačiau už šių „optimizavimo“ sprendimų slypi tūkstančių žmonių, ypač senjorų ir skaitmeninių įgūdžių stokojančių asmenų, kasdienybė. Jiems frazė „kintantys įpročiai“ skamba kaip pasityčiojimas. Jų įpročiai nesikeičia, nes jie neturi alternatyvos – išmaniojo telefono, kompiuterio ar tiesiog pasitikėjimo technologijomis.
Finansų analitikas Marius Jansonas teigia, kad bankai elgiasi pagal rinkos dėsnius, tačiau ignoruoja socialinės atsakomybės aspektą. „Bankai pernai fiksavo rekordinius pelnus. Argumentas, kad kelių tūkstančių eurų per metus reikalaujantis bankomato išlaikymas yra nepakeliama našta, skamba ciniškai. Tai nebe finansų, o socialinės politikos klausimas“, – teigia ekspertas.
Skaitmeninė atskirtis gilėja
Bankomatų naikinimas regionuose – tai ne tik buitinis nepatogumas. Tai reiškinys, gilinantis socialinę ir finansinę atskirtį tarp didmiesčių ir kaimo.
Senjorai: Didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių vis dar pasitiki tik grynaisiais. Jie taip planuoja biudžetą, moka už komunalines paslaugas, perka turguje. Bankomato nebuvimas jiems reiškia priklausomybę nuo vaikų, kaimynų ar socialinių darbuotojų.
Smulkusis verslas: Turgavietės, smulkūs amatininkai, kirpėjai dažnai veikia grynųjų pinigų pagrindu. Kai aplinkiniai gyventojai nebeturi grynųjų, krenta ir jų apyvarta.
Nenumatytos situacijos: Net ir aktyvūs skaitmeninių paslaugų vartotojai susiduria su situacijomis, kai prireikia grynųjų – sugedus atsiskaitymo terminalui, perkant iš privataus asmens ar tiesiog norint turėti finansinį „saugumo rezervą“.
Ką daryti, jei jūsų miestelyje neliko bankomato?
Nors situacija atrodo beviltiška, svarbu žinoti egzistuojančias alternatyvas. Bankų atstovai pabrėžia, kad galimybių gauti grynųjų yra, tik reikia pakeisti įpročius.
Grynieji pinigai prekybos centrų kasose. Tai – pagrindinė alternatyva. Didieji prekybos tinklai („Maxima“, „Iki“, „Rimi“, „Lidl“) suteikia galimybę išsigryninti iki 100 eurų atsiskaitant kortele. Tereikia prieš atsiskaitant pasakyti kasininkei, kokios sumos grynųjų jums reikia.
„Perlas“ terminalai. Šie terminalai taip pat siūlo grynųjų pinigų išėmimo paslaugą, kuri veikia daugelyje parduotuvių visoje Lietuvoje. Tiesa, taikomi paslaugos mokesčiai.
Planavimas. Važiuodami į didesnį miestą ar rajono centrą, įpraskite išsigryninti didesnę pinigų sumą, kad jos užtektų ilgesniam laikui.
Kooperacija. Paprašykite į miestą važiuojančių kaimynų ar giminaičių pagalbos. Bendruomeniškumas mažose vietovėse vis dar yra didelė jėga.
Nors šios alternatyvos iš dalies sprendžia problemą, jos neprilygsta visą parą prieinamo bankomato patogumui. Skaitmeninė ateitis yra neišvengiama, tačiau jos kaina negali būti pažeidžiamiausių visuomenės grupių finansinė ir socialinė atskirtis. Kol kas panašu, kad atsakomybę už šį skausmingą perėjimą bankai tyliai perkelia ant pačių gyventojų pečių. O tikrasis progreso matas – ne pelno eilutės ataskaitose, o tai, kaip pasirūpiname tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai.
Parašyti komentarą