Žaidimų aikštelė, saulėta diena… ir staiga vaiko verksmas nutraukia idilę. Jūsų vaikas tvirtai laiko savo mėgstamą mašinėlę, o kitas vaikas ją tempia link savęs. Jums nejauku prieš kitus tėvus ir pirmas impulsas yra pasakyti: „Eime, leiskime jam žaisti, nebūkite godūs!“. Pažįstama situacija? Tačiau prieš įsikišant verta stabtelėti ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta jūsų mažoje galvelėje. Juk tai, ką mes, suaugusieji, vadiname „godumu“, yra gyvybiškai svarbus vaiko asmenybės raidos etapas.
Kodėl „mano“ yra normalu ir svarbu
Nuo dvejų iki ketverių metų vaikai išgyvena aštraus savojo „aš“ suvokimo etapą. Kartu su tuo atsiranda ir nuosavybės sąvokos supratimas: „aš“, „mano“. Žaislas mažyliui šiuo laikotarpiu yra ne tik plastiko gabalėlis. Tai jo paties tęsinys, jo mažo pasaulio dalis, kurią jis tik mokosi kontroliuoti. Reikalaudami atiduoti žaislą, iš tikrųjų reikalaujame, kad atiduotumėte dalelę savęs. Įsivaizduokite, kad gatvėje prie jūsų prieina nepažįstamasis ir prašo telefono ar piniginės. Jūsų reakcija? Vaikas jaučiasi taip pat. Versdami jį dalintis, siunčiame pavojingą signalą: jūsų jausmai ir ribos yra nesvarbūs, pasaulis bet kurią akimirką gali atimti tai, kas jūsų, ir artimiausi žmonės jūsų neapsaugos. Užuot dėstę dosnumo pamoką, mokome bejėgiškumo ir nerimo. Kalbama ne apie savanaudiškumą, o apie asmeninių ribų formavimą – įgūdį, kuris bus nepaprastai svarbus suaugus.
Nuo prievartos iki pasitikėjimo: kaip užauginti dosnų žmogų
Taigi, ką daryti, kai jūsų vaikas tvirtai laiko meškiuką, atremdamas „užpuolikus“? Užuot spaudę ir įtikinėję, stenkitės tapti išmintingu vadovu socialinės sąveikos pasaulyje. Mūsų tikslas – ne priversti jį dalintis čia ir dabar, o užauginti žmogų, kuris dalinsis savo noru ir su džiaugsmu. Štai keli praktiniai žingsniai:
Pripažinkite jausmus. Užuot teisti, sakykite: „Suprantu, kad tai jūsų mėgstamiausias žaislas ir jūs nenorite jo niekam duoti. Viskas gerai.“ Tai padės jūsų vaikui pajusti, kad jo jausmai yra gerbiami.
Siūlykite alternatyvas. Išmokykite vaiką derėtis. „Galbūt turėtume pasiūlyti Marijai kitą žaislą, kol tu žais su šiuo?“, „Pažaiskime kartu su automobiliu?“, „Galime kurį laiką apsikeisti.“
Gerbkite „ypatingus“ dalykus. Kiekvienas vaikas, kaip ir kiekvienas suaugęs, turi neliečiamų daiktų. Iš anksto aptarkite, kuriuos žaislus galima neštis į žaislų keitimosi zoną, o kuriuos „lobius“ geriau palikti namuose. Tai suteiks vaikui kontrolės jausmą.
Būkite pavyzdžiu. Geriausia pamoka yra jūsų pačių. Pasidalykite su savo vaiku, su vyru/žmona, su draugais. Komentuokite savo veiksmus: „Pavaišinsiu tave savo obuoliu, nes noriu tave pradžiuginti.“ Vaikas įsisavina elgesio modelius, o ne užrašus.
Atminkite, dosnumas gimsta ne iš prievartos, o iš saugumo ir gausos jausmo. Kai vaikas yra tikras, kad jo daiktai priklauso jam, kad jo ribos yra gerbiamos, jam nebereikia savęs gintis. Ir būtent tada atsiranda nuoširdus, savanoriškas noras dalintis džiaugsmu su kitais. Tai procesas, reikalaujantis laiko ir kantrybės, tačiau rezultatas – emociškai sveika ir socialiai prisitaikiusi asmenybė – verta visų pastangų.
