Tyrėjai pastebėjo keistą, bet daug žadantį reiškinį – jūsų smegenys naktį gali atlikti darbą, kurio prabudę turbūt net nepajustumėte.
Spengimas ausyse – tas įkyrus skambėjimas, zvimbimas ar švilpimas galvoje – daugeliui skamba kaip nekaltas nepatogumas. Tačiau kas yra susidūrę su nuolatine šia būkle, žino, kad ji gali tapti tikru kasdienybės ir nakties išbandymu. O dabar Oksfordo mokslininkai skelbia vis daugiau įrodymų, kad šis fantominis garsas ir mūsų miegas yra susiję daug giliau, nei buvo manyta anksčiau.
Spengimas ausyse laikomas fantominiu pojūčiu – tai situacija, kai smegenys „gamina“ garsą be jokio realaus dirgiklio. Įdomu tai, kad panašus spontaniškas smegenų aktyvumas kyla ir gilaus miego metu. Būtent čia prasidėjo Oksfordo universiteto Miego ir cirkadinio neuromokslo instituto mokslininko Linus Milinski ir jo kolegų tyrimai: kodėl smegenys naktį elgiasi taip, tarsi mokėtų pačios sumažinti spengimo intensyvumą?
Jau anksčiau mokslininkai iškėlė intriguojančią hipotezę: lėtosios bangos, kurios atsiranda gilaus (ne REM) miego metu, gali veikti kaip natūralus stabdys nenormaliam smegenų aktyvumui, kuris ir sukelia spengimą ausyse. Kitaip tariant, miegas tarsi trumpam „perkrauna“ tas smegenų zonas, kurios dieną veikia pernelyg triukšmingai.
Kad ši idėja nėra tik teorinis žaisliukas, parodė eksperimentai su gyvūnais. Triukšmui paveikti šeškai patyrė du dalykus vienu metu: jiems išsivystė spengimas ausyse ir sutriko miegas. Jų smegenys būdravimo metu reagavo į garsus kur kas stipriau nei įprastai. Tačiau kai jie pasiekdavo gilaus miego fazę, šis per didelis aktyvumas reikšmingai sumažėdavo. Smegenys, regis, gebėjo trumpam „nutildyti“ problemines grandines.
Panašų modelį neseniai patvirtino ir kinų mokslininkų tyrimas su žmonėmis. Spengimu ausyse kenčiantys dalyviai būdravimo metu patirdavo sunkumų „nuramindami“ savo smegenų aktyvumą, tačiau gilaus miego laikotarpiu ši hiperreakcija pastebimai slopo. Tai suteikė itin svarbių įžvalgų, leidžiančių į spengimą ausyse pažvelgti iš visiškai naujo kampo.
Tyrėjai pabrėžia kelias svarbias išvadas. Pirma, spengimas ausyse ir miego sutrikimai gali įkliūti į užburtą ratą: prastai miegant sukuriama daugiau streso, o tai gali dar labiau sustiprinti spengimą, kuris savo ruožtu dar labiau trikdo miegą. Antra, miego kokybė gali tapti ne tik simptomu, bet ir terapine kryptimi – galime ieškoti būdų pasitelkti gilų miegą kaip natūralų smegenų „resetą“. Trečia, supratimas, kaip tiksliai miegas sugeba „išjungti“ per didelį aktyvumą, gali atverti visiškai naujų gydymo metodų kryptį.
Jeigu spengimas ausyse nepraeina, trikdo jūsų poilsį ar jį lydi kiti simptomai, pavyzdžiui, galvos svaigimas ar klausos pablogėjimas, būtina kreiptis į otorinolaringologą ar audiologą. Mokslas juda į priekį greičiau nei bet kada, tačiau dabartiniai tyrimai dar nėra galutinė diagnozė ar gydymo planas. Vis dėlto jie atveria intriguojantį kelią – galbūt ateityje miegas taps ne tik poilsiu, bet ir galingu ginklu kovojant su spengimu ausyse.
Tokie atradimai įkvepia permąstyti, kaip glaudžiai mūsų naktinės smegenų bangos susijusios su savijauta pabudus, ir skatina žvelgti į miegą kaip į vieną iš labiausiai neįvertintų sveikatos slaptųjų agentų.
