Altruistas = egoistas? Sunku patikėti… Pasirodo, gali būti ir taip. Taip yra dėl hormono kortizolio poveikio smegenų daliai, atsakingai už socialinį elgesį.
Šį atradimą padarė Hamburgo universiteto (Vokietija) mokslininkai, kurių straipsnis buvo paskelbtas žurnale „The Journal of Neuroscience”.
Mokslininkai vykdė eksperimentą su savanoriais, kuriems prieš tai buvo atlikti psichologiniai testai. Pirmajame etape dalyviai gavo virtualų biudžetą ir turėjo nuspręsti, kiek pinigų paaukos labdarai (žmonėms buvo pasakyta, kad ta pinigų dalis, kuri nebus paaukota, atiteks jiems).
Nustatyta, kad dalyviai, pasižymintys stipria empatija, t.y. gebėjimu suprasti kitų emocinę būseną, yra labiau linkę į altruizmą. Jie buvo pasirengę paaukoti gerokai daugiau pinigų nei dalyviai, kurių empatijos lygis yra žemas.
Vėliau, eksperimento dalyviai buvo dirbtinai emociškai sudirginami sakydami kalbą viešai, ir po to jų buvo paprašyta dar kartą nuspręsti, kiek pinigų jie skirtų labdarai.
Nedideliu empatijos lygiu pasižyminčių žmonių stresas nepaveikė – jų sprendimas, kiek paaukoti, nepasikeitė. To negalima pasakyti apie empatiškus dalyvius – atlikę stresinę užduotį jie tapo daug mažiau dosnūs ir nusprendė gerokai sumažinti labdarai skiriamą sumą.
Tyrėjų teigimu, altruizmo ir savanaudiškumo pusiausvyros pasikeitimą pastarųjų naudai lemia „streso hormono” – kortizolio – poveikis smegenims, ypač dorsolateralinei prefrontalinei žievei, kuri reguliuoja socialinių sprendimų priėmimą. Kortizolis tam tikru būdu keičia šios smegenų dalies nervinį aktyvumą, todėl elgesys iš altruistinio tampa egoistiniu.
Be to, nustatyta, kad šis poveikis toks ryškus tik žmonėms, kurie pasižymi aukštu empatijos lygiu ir iš esmės yra linkę į altruizmą. Žmonėms, kurie nepasižymi empatija, kortizolio poveikis dorsolateralinei prefrontalinei žievei nėra toks ryškus.
Taip pat skaitykite:
- Arčiau laimės, toliau nuo streso: dėkingumo praktika
- Ką daryti, jei dėl streso kyla valgymo problemų?
Parašyti komentarą