Senstant daugelis žmonių pastebi, kad laikas ima bėgti greičiau – tie patys laikotarpiai atrodo trumpesni nei jaunystėje. Šį reiškinį aiškina moksliniai tyrimai, kuriuose analizuojama, kaip keičiasi smegenų veikla ir laiko suvokimas su amžiumi.
Tyrėjai išanalizavo skirtingo amžiaus žmonių – nuo 18 iki 88 metų – smegenų vaizdinimo duomenis. Dalyviai žiūrėjo aštuonių minučių trukmės vaizdo įrašą, o tyrimo metodas leido nustatyti, kada smegenys pereina iš vienos suvokimo būsenos į kitą.
Rezultatai atskleidė, kad vyresniame amžiuje stabilaus smegenų aktyvumo periodai tęsiasi ilgiau ir kartojasi rečiau. Tai reiškia, kad neuronų veiklos būsenos tampa pastovesnės, o žmogus įvykius „segmentuoja“ rečiau. Kai gyvenimo įvykių atskyrimas sulėtėja, subjektyvus laiko pojūtis greitėja.
Šis poveikis siejamas su neuronų dediferenciacija – su amžiumi mažėjančiu aktyvumo specifiškumu smegenų srityse. Jaunų žmonių smegenys paprastai turi labai aiškiai specializuotas zonas: pavyzdžiui, tam tikros sritys reaguoja į veidus. Vyresniame amžiuje tos pačios sritys gali reaguoti ir į kitus objektus, todėl tinkamai atskirti įvykius tampa sudėtingiau.
Prie to prisideda ir subjektyvus laiko mastelis: vaikui metai sudaro reikšmingą jo gyvenimo dalį, o suaugusiajam – tik mažą visumos fragmentą. Kuo ilgesnė gyvenimo patirtis, tuo mažesnę jos dalį užima vieneri metai, todėl laikas atrodo greitesnis.
Tyrėjai pabrėžia, kad greitėjantį laiko pojūtį galima sulėtinti. Naujų įspūdžių, kelionių, kūrybinės veiklos ir aktyvių socialinių kontaktų gausa padeda smegenims dažniau „ženklinti“ įvykius, o tai kuria lėtesnį ir turtingesnį laiko patyrimą.
