Tūkstantmečius žmonės bandė atsakyti į vieną iš didžiausių egzistencinių klausimų – kas nutinka mūsų sąmonei mirties akimirką. Ar viskas užgęsta akimirksniu, ar vis dėlto paskutinės sekundės slepia tai, ko iki šiol nesugebėjome paaiškinti? Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad atsakymas gali būti gerokai sudėtingesnis – ir net trikdantis.
Mokslininkai vis dažniau fiksuoja reiškinį, kuris keičia iki šiol vyravusį supratimą apie mirtį: žmogaus smegenys gali išlikti aktyvios net ir sustojus širdžiai. Ir ne bet kur – aktyviausios būna tos smegenų sritys, kurios siejamos su prisiminimais, sapnais ir sąmoningu suvokimu.
Smegenys nemiršta akimirksniu
Vienas ryškiausių atvejų aprašytas stebint 87 metų pacientą, kuriam buvo taikomas neurologinis monitoringas dėl epilepsijos. Staiga patyręs širdies smūgį, jis mirė, tačiau prijungta aparatūra dar kelias dešimtis sekundžių fiksavo smegenų veiklą.
Duomenys parodė, kad maždaug 30 sekundžių prieš ir po širdies sustojimo smegenyse vyko ne chaotiški impulsai, o kryptinga veikla. Aktyvios buvo būtent tos sritys, kurios paprastai sužadinamos sapnuojant, prisimenant svarbius gyvenimo įvykius ar patiriant sąmoningas vizualines patirtis.
Tai leidžia manyti, kad mirties akimirka nėra „juodas ekranas“, kaip ilgą laiką buvo manoma.
„Gyvenimo filmas“ – ne tik metafora?
Tyrimo vadovas neurologas dr. Ajmal Zemmars kelia hipotezę, kuri jau seniai sklando žmonių pasakojimuose apie klinikinę mirtį. Pasak jo, mirties akimirkomis smegenys gali „atkurti“ svarbiausius gyvenimo prisiminimus – tarsi paskutinį, itin asmenišką gyvenimo filmą.
Būtent taip dažnai savo patirtį apibūdina žmonės, kuriems pavyko sugrįžti po klinikinės mirties: jie pasakoja apie ryškius vaizdus, artimųjų veidus, vaikystės akimirkas ar jausmą, kad „visas gyvenimas pralėkė per sekundę“.
Nors mokslininkai pabrėžia, kad tai kol kas tik hipotezė, smegenų aktyvumo duomenys ją daro vis mažiau mistišką ir vis labiau pagrįstą neurologiškai.
Senesni tyrimai patvirtina tą patį
Tai nėra pavienis atradimas. Jau 2015 metais neurologijos profesoriaus Jimo Borjigino vadovaujama tyrėjų grupė nustatė, kad po širdies sustojimo kai kurių pacientų smegenyse užfiksuojamas stiprus aktyvumo pliūpsnis, kuris gali trukti iki šešių minučių.
Ypač aktyvios buvo sritys, susijusios su sąmoningu suvokimu, atminties formavimu ir vidine patirtimi. Kitaip tariant, tai ne refleksai ir ne atsitiktiniai impulsai, o veikla, labai panaši į būdravimo ar sapnavimo būseną.
Ką tai reiškia medicinai ir žmogaus sampratai?
Šie atradimai kelia ne tik filosofinių, bet ir labai praktinių klausimų. Jei smegenų veikla tęsiasi po to, kai širdis nustoja plakti, kyla dilema: kada tiksliai baigiasi gyvybė? Kaip apibrėžti momentą, kuris laikomas negrįžtama mirtimi, ypač kalbant apie organų donorystę ar reanimacijos nutraukimą?
Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog žmogus „išgyvena“ mirtį sąmoningai taip, kaip mes suvokiame sąmonę kasdien. Tačiau akivaizdu viena – sąmonė neišnyksta akimirksniu, o paskutinės gyvenimo sekundės gali būti intensyvesnės, nei manyta iki šiol.
Mirtis – ne tik biologinis taškas
Šiuolaikinis mokslas dar tik pradeda liesti tai, kas ilgą laiką buvo palikta filosofijai ir religijai. Ką žmogus mato mirdamas? Ar tai chaosas, ar giliai asmeniškas prisiminimų blyksnis? Nauji duomenys leidžia manyti, kad mirtis gali būti ne staigi pabaiga, o trumpas, bet intensyvus vidinis procesas.
Galbūt būtent tose paskutinėse akimirkose slypi viena didžiausių žmogaus paslapčių – ne tai, kas ateina po mirties, o tai, ką mūsų protas dar spėja patirti prieš galutinį išėjimą.
Šaltinis: https://my.clevelandclinic.org/health/articles/23144-what-happens-when-you-die
