Pastaruoju metu vis daugiau žmonių pastebi keistą, bet sunkiai ignoruojamą reiškinį: parduotuvėse, viešajame transporte ar net eilėje prie kasos pasitaiko žmonių, nuo kurių sklinda stiprus, nemalonus kvapas. Tai ne vienkartinė patirtis ir ne atsitiktinumas. Vis dažniau kyla klausimas – kas vyksta? Kodėl, atrodo, tvarkingoje visuomenėje daugėja žmonių, kurie neskalbia drabužių, nesimaudo ar visiškai nepaiso elementarios higienos?
Tai jautri tema, tačiau ji paliečia daugelį. Ir svarbiausia – priežastys dažnai nėra tokios paprastos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ne tinginystė, o nuovargis nuo gyvenimo
Pirmoji ir dažniausiai nutylima priežastis – emocinis ir psichologinis išsekimas. Pastarieji metai daugeliui žmonių buvo alinantys: finansinis spaudimas, nesaugumo jausmas, informacinis triukšmas, nuolatinė įtampa. Kai žmogus gyvena „iš inercijos“, kasdienės smulkmenos tampa ne prioritetu, o papildoma našta.
Psichologai pastebi, kad depresija ir ilgalaikis stresas dažnai pirmiausia pasireiškia būtent per savęs priežiūros atsisakymą. Žmogus gali eiti į darbą, apsipirkti, bendrauti, bet viduje būti visiškai išsekęs. Dušas, skalbimas, švarūs drabužiai tokioje būsenoje neatrodo svarbūs – jie tampa dar viena užduotimi, kurios nebesinori spręsti.
Iš šalies tai atrodo kaip aplaidumas, tačiau dažnai tai tylus signalas apie psichologinę krizę.
Higiena kainuoja daugiau, nei atrodo
Kita, labai praktiška priežastis – pinigai. Skalbyklės naudojimas, vanduo, elektra, skalbikliai, dezodorantai, dušo geliai – visa tai kainuoja. Kai šeimos biudžetas spaudžiamas iki ribos, higiena kartais tampa ta sritimi, kurioje bandoma „sutaupyti“.
Ypač tai jaučiama tarp žmonių, gyvenančių nuomojamuose būstuose, bendrabučiuose ar turinčių ribotą prieigą prie skalbimo galimybių. Ne visi turi skalbyklę namuose, o savitarnos skalbyklos ar bendros patalpos ne visada yra patogios ar pigios.
Iš šalies nemalonus kvapas gali atrodyti kaip apsileidimas, tačiau kartais tai – skurdo ženklas, apie kurį žmogus pats gėdijasi kalbėti.
Darbo kultūra ir „praktinis realizmas“
Yra ir dar viena priežastis, apie kurią retai susimąstoma. Dalis žmonių sąmoningai mažina higienos standartus dėl darbo pobūdžio. Fizinis darbas, ilgos pamainos, nuolatinis judėjimas, prakaitavimas – visa tai lemia, kad drabužiai greitai prisigeria kvapų.
Kai žmogus žino, kad po kelių valandų vėl teks dirbti, prakaituoti ar eiti į lauką, motyvacija kasdien skalbti ar keisti drabužius mažėja. Tai ypač pastebima žiemos metu, kai storus drabužius sunku dažnai skalbti, o pats kvapas kaupiasi nepastebimai.
Tai nėra abejingumas kitiems, greičiau prisitaikymas prie tempo, kuris nepalieka erdvės idealiai tvarkai.
Pasikeitę požiūriai į kūną ir kvapus
Pastaraisiais metais keičiasi ir kultūrinis požiūris į kvapus bei higieną. Vis daugiau kalbama apie „natūralų kūną“, „be chemijos“, „be dirbtinių kvapų“. Kai kurie žmonės sąmoningai atsisako dezodorantų, kvepalų ar stiprių skalbiklių, manydami, kad natūralus kvapas nėra problema.
Problema atsiranda tada, kai asmeninė filosofija susiduria su viešąja erdve. Tai, kas vienam atrodo „natūralu“, kitam gali būti sunkiai pakeliama. Ši riba dažnai tampa konfliktų, tyliai išreikšto pasibjaurėjimo ar socialinės įtampos šaltiniu.
Socialinė atskirtis, kurią užuodžiame
Dar viena nemaloni, bet reali priežastis – didėjanti socialinė atskirtis. Žmonės, gyvenantys vieni, neturintys artimųjų ar palaikymo rato, dažniau praranda motyvaciją rūpintis savimi. Kai nėra kam pastebėti, pagirti ar parodyti dėmesio, savęs priežiūra praranda prasmę.
Kvapas šiuo atveju tampa ne tik fiziniu, bet ir socialiniu ženklu – žmogus tarsi „iškrenta“ iš bendro ritmo, bet vis dar juda tarp kitų, pavyzdžiui, parduotuvėje ar viešajame transporte.
Kodėl tai jaučiama būtent dabar?
Šis reiškinys neatsirado per vieną dieną. Jis kaupėsi palaipsniui. Pandemijos laikotarpis išmokė žmones būti namuose, sumažino socialinį spaudimą „atrodyti tvarkingai“. Darbas iš namų, retesnis bendravimas, mažiau socialinių normų kontrolės – visa tai paliko pėdsaką.
Sugrįžus į viešas erdves, ne visi grįžo ir prie ankstesnių įpročių. Kai kuriems tai buvo laikinas etapas, kitiems – nauja norma.
Nemaloni tema, bet bendras reikalas
Nors apie tai nepatogu kalbėti, nemalonūs kvapai viešose vietose veikia visus. Jie kelia dirglumą, diskomfortą, kartais net pyktį. Tačiau svarbu suprasti, kad už šio reiškinio dažnai slypi ne abejingumas, o sudėtingos asmeninės, ekonominės ir psichologinės aplinkybės.
Tai ne vien apie skalbimą ar dušą. Tai apie visuomenės nuovargį, spaudimą, tylų atsitraukimą nuo savęs ir kitų. Ir nors kvapas yra tai, ką užuodžiame pirmiausia, jis dažnai tėra paviršius daug gilesnių problemų, kurias kol kas tik pradedame pastebėti.
