Verkianti moteris dažnai suvokiama kaip emocinio silpnumo simbolis. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo visai ką kita: ašaros gali būti itin galingas biologinis signalas, tiesiogiai veikiantis vyrų hormonus ir elgesį. Ne metaforiškai, ne psichologiškai, o fiziologiškai – per uoslę, hormonus ir smegenų struktūras.
Tyrėjai nustatė, kad vien moters ašarų kvapas sumažina vyrų testosterono lygį ir reikšmingai slopina agresyvų elgesį. Pokytis – stulbinantis: agresija sumažėjo net 44 procentais. Tai ne nuomonė ir ne interpretacija, o laboratorijoje išmatuotas faktas.
Nuo graužikų iki žmonių: eksperimentas, kuris peržengė ribas
Iki šiol panašus reiškinys buvo žinomas tik iš tyrimų su gyvūnais. Graužikų patelės, išskirdamos tam tikras chemines medžiagas, geba „išjungti“ patinų agresiją. Tačiau klausimas liko atviras: ar tai galioja ir žmonėms?
Atsakymo ėmėsi ieškoti mokslininkai iš Weizmanno mokslo institutas. Tyrimą atliko doktorantės Shani Agron ir Claire A. de March iš prof. Noamo Sobelio laboratorijos. Rezultatai buvo publikuoti prestižiniame mokslo žurnale PLOS Biology, tačiau pats tyrimo procesas pasirodė ne mažiau įdomus nei galutinės išvados.
Kaip renkamos ašaros mokslo vardu
Eksperimentui buvo atrinktos moterys savanorės, turinčios natūralų polinkį verkti. Kad ašaros būtų tikros, o ne „išspaustos“, joms buvo rodomi emocionalūs filmai – vadinamieji klasikiniai „ašarų išspaudėjai“.
Svarbi detalė: tyrimo švara. Moterys dieną prieš eksperimentą negalėjo naudoti jokios kosmetikos, kruopščiai valė odą, o visos vartojo tą patį hormoninį kontraceptiką, kuris blokavo ovuliaciją. Taip buvo užtikrinta, kad ašarų kvapas nesikeistų dėl hormoninių svyravimų.
Surinktos ašaros buvo laikomos steriliuose buteliukuose ir naudojamos tolimesniame etape – vyrų eksperimente.
Vyrai, kurie nežinojo, ką uosto
Vyrams buvo pateikti du variantai: tikros moterų ašaros arba placebo – fiziologinis tirpalas. Nei vienas iš dalyvių nežinojo, ką konkrečiai uosto. Tai buvo dvigubai aklas tyrimas, pašalinantis bet kokį sąmoningą šališkumą.
Tuo pat metu mokslininkai matavo vyrų testosterono lygį ir stebėjo smegenų aktyvumą vaizdiniais metodais. Tačiau to nepakako – reikėjo ir realaus elgesio testo.
Agresija kaip žaidimas – ir kaip ji išnyksta
Kad būtų galima išprovokuoti agresiją, vyrams buvo pasiūlyta dalyvauti konkurenciniuose žaidimuose dėl pinigų. Žaidimo metu jie galėjo „bausti“ nesąžiningus varžovus. Dalyviai manė, kad žaidžia prieš kitus žmones, tačiau iš tiesų jų oponentai buvo dirbtinio intelekto valdomi robotai.
Rezultatai buvo aiškūs ir nuoseklūs: vyrai, kurie prieš žaidimą uostė tikras moterų ašaras, elgėsi gerokai mažiau agresyviai. Jų testosterono lygis buvo mažesnis, o smegenų skenavimai parodė sumažėjusį aktyvumą migdole – srityje, glaudžiai susijusioje su agresija ir grėsmės reakcijomis.
„Cheminė gynyba“, užkoduota evoliucijoje
Tyrėja Shani Agron pabrėžia, kad šis mechanizmas nėra atsitiktinis. Pasak jos, moterų ašaros veikia vyrų uoslės centrus taip, kad agresija tarsi „išjungiama“ dar prieš jai pasireiškiant.
Tai leidžia manyti, jog ašaros yra evoliuciškai susiformavusi apsauginė priemonė – cheminis signalas, skirtas sumažinti fizinės grėsmės tikimybę. Toks mechanizmas, mokslininkų nuomone, gali būti būdingas daugeliui žinduolių rūšių.
Kodėl bučiuojame verkiančius vaikus?
Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į kultūrinį, bet galbūt biologinį refleksą – instinktyvų norą nuraminti verkiantį vaiką, apkabinti ar pabučiuoti. Jie kelia hipotezę, kad kūdikių verksmas gali veikti panašiai kaip moterų ašaros, slopindamas suaugusiųjų agresiją.
Kūdikiai negali pabėgti ir negali kalbėti, tačiau jų išvaizda – didelės akys, maža nosis – jau seniai laikoma evoliuciniu „minkštinimo“ mechanizmu. Labai tikėtina, kad ašaros yra dar viena šio apsaugos arsenalo dalis.
Ašaros – ne silpnumo, o išlikimo ženklas
Šis tyrimas keičia požiūrį į verkimą. Ašaros nėra tik emocijų perteklius ar socialinis signalas. Jos gali būti subtilus, bet itin veiksmingas biologinis įrankis, gebantis pakeisti kito žmogaus hormonų pusiausvyrą ir elgesį.
