Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražu: šiuolaikiniai biurai, karjeros galimybės, lankstūs grafikai, „savarankiškumas“. Tačiau už šios išorinės sėkmės yra tūkstančiai žmonių, kurie kasdien balansuoja tarp darbų, naktinių prabudimų, nerimo ir nuolatinės atsakomybės už kitą žmogų.
Tai – šeimos globėjai. Tie, kurie prižiūri vaikus su negalia, senstančius tėvus, sergančius artimuosius ir tuo pat metu bando išlaikyti profesinį gyvenimą.
Labdaros organizacijos „Carers UK“ duomenys rodo, kad kasdien 600 darbuotojų palieka darbą, nes nebegali suderinti priežiūros ir uždarbio. Jungtinėje Karalystėje šiandien yra apie 5,8 mln. neapmokamų globėjų. Skaičius didžiulis, tačiau jų gyvenimai dažnai lieka šešėlyje.
„Norėjau būti šalia šeimos“ – sprendimas, kuris pakeitė viską
Jasonas Small nusprendė dirbti savarankiškai, kai jo pirmagimei buvo vos šeši mėnesiai. Jis pripažįsta – ankstesniame darbe jo tiesiog nebūdavo namuose. Dabar jis augina du vaikus – Isabelle ir Harry. Abu turi ADHD ir autizmo spektro sutrikimų.
Verslas „WestSpring IT“ suteikė jam lankstumo. Bet kartu atėmė tai, ką kiti laiko savaime suprantama: ramų miegą, aiškias ribas, progą atsijungti.
„Mes su žmona miegame vaikų kambariuose. Jei nepabundame naktį, pabunda jie“, – sako Jasonas.
Keturių valandų miego naktis jam – normalu.
Tai nėra išimtis. Tai sistema, kuri pavargusiems tėvams sako: „Susitvarkyk patys.“
Kai antras darbas prasideda namuose
Vyriausybės skaičiai rodo: daugiau nei pusė globėjų kiekvieną savaitę priežiūrai skiria apie 19 valandų. Iš esmės – tai antras, neapmokamas darbas.
Jasono šeimoje net smulkmenos tampa finansiniais sprendimais. Isabelle negali avėti įprastų kojinių – tik besiūles. Viena pora kainuoja šešis eurus ir tinka tik dviem savaitėms.
Diagnozė?
Privatūs vizitai, eilės, laukimas. Tai truko dvejus metus.
Prie viso to – nuolatiniai skambučiai iš mokyklos. Kartais reikia iš karto važiuoti. Kartais pakanka pasikalbėti. Bet tai reiškia viena: darbas niekada nėra tik darbas.
Atvirumas išgelbėjo, bet kaltė niekur nedingo
Jasonas atvirai kalba su klientais ir komanda. Jie palaiko. Jie supranta. Tačiau kaltės jausmas vis tiek grįžta, kai tenka išvykti viduryje projekto.
Ir vis dėlto verslas auga: pajamos per metus išaugo iki 5,81 mln. eurų. O dalį pelno jis skiria labdarai. „Kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau galime padėti“, – sako jis.
Globa padarė jį jautresniu vadovu. Ir griežtai atvėrė akis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Motinystė, verslas ir neišvengiama trauma
Marylou Thistleton-Smith istorija – kitokia, bet labai panaši savo emocine našta. Ji sukūrė sėkmingą studiją, bet vieną dieną suprato: gyvenimas slysta pro pirštus, o šeimai laiko nebėra.
Ji nusprendė įsivaikinti. Du berniukus. Abu – su sudėtingomis patirtimis ir diagnozėmis.
Pirmuosius mėnesius naktimis ji gulėdavo ant grindų ir dainuodavo, kol rėkiantis kūdikis pagaliau nurimdavo. Tai tęsėsi šešias savaites iš eilės. O vėliau prasidėjo dar sudėtingesnės kovos – su mokyklomis, institucijomis, biurokratija.
Berniukai negalėjo lankyti įprastų mokyklų. Jai teko kovoti dėl specialių programų, siųsti skundus, eiti į tarpininkavimus ir teismus.
Kai mirė jos tėvas, palikimas padėjo apmokėti korepetitorius. Tai reiškė viena – ji galėjo dirbti ir tuo pačiu padėti vaikams.
Ir ji padėjo. Įkūrė programą vaikams su papildomais poreikiais, kad jie galėtų tapti įgarsintojais. Vienas berniukų net gavo vaidmenį seriale „Tomas ir draugai“.
Taip, tai buvo sunku. Bet ji sako: tai buvo dovana.
Kai visą gyvenimą tampi logistikos centru
Cecilia Duncan dirba finansų sektoriuje. Vadovauja komandai. Ir kartu – rūpinasi sūnumi, marčia, vyru ir mama, sergančia demencija. Jos diena prasideda 4:50 ryto. Ji pažadina sūnų, padeda susitvarkyti, nuveža, organizuoja. Vėliau grįžta į darbą, o vakare laukia naujas etapas: maisto gamyba, dokumentai, medicininiai susitarimai, vizitai.
Pirmadieniai – jos „globos dienos“. Tai nėra poilsis. Tai – tvarkymas, kalbėjimasis, sprendimų priėmimas. Ji gauna 466 eurų metinę paramą. Tai – simbolis. Tik ne pagalba.
Nepaisant visko, ji sako paprastą frazę:
„Darbas man padeda būti savimi. Čia esu ne tik slaugytoja. Čia esu aš.“
Gebėjimai, kurių dažnai nepastebi nei darbdaviai, nei patys globėjai
Šeimos globėjai nuvertina save. Jie sako: „Aš tiesiog padedu.“
Tačiau realybė kitokia.
Jie moka:
- valdyti krizes,
- greitai spręsti problemas,
- planuoti,
- kalbėtis su institucijomis,
- priimti sprendimus streso sąlygomis,
- prisiimti atsakomybę.
Tai – lyderystės mokykla, tik be sertifikatų.
Kodėl darbdavių požiūris čia lemia viską
Organizacijos „Carers UK“ atstovė Katherine Wilson pabrėžia: darbas globėjams suteikia ne tik pajamas. Jis suteikia tapatybę.
Jei įmonės geba pasiūlyti lankstumo, jos laimi. Jei nesugeba – praranda žmones, kurie dažnai yra vieni ištvermingiausių savo komandoje.
Cecilia tai apibendrina taip:
„Jei darbdavys suteikia pasitikėjimo, aš atiduodu viską.“
Ir būtent čia slypi esmė: globa nėra tik nuovargis. Tai – milžiniška jėga, ištvermė ir meilė.
Išvada: jie dirba sunkiausiai. Bet apie juos kalbama mažiausiai
Šeimos globėjai dirba tyliai. Be titulų. Be padėkų. Dažnai – be pagalbos. Jie nuolat balansuoja tarp kaltės, nuovargio, finansinių sprendimų ir vilčių, kad rytoj bus lengviau.
Ir vis dėlto jie keliasi. Dirba. Kovoja. Kuria ateitį sau ir savo artimiesiems.
Galbūt metas pradėti juos matyti ne kaip „problemą“, o kaip žmones, kurie kiekvieną dieną rodo, ką reiškia atsakomybė.
* Vardai pakeisti (šį straipsnį parašė Rebecca Burn-Callander, telegraph.co.uk)
