Tikriausiai esate bandę: sėdite ant kėdės, bandote pajudinti kojų pirštus po vieną – ir nieko. Didysis pirštas dar kažkiek klauso, bet likusieji keturi juda kartu, tarsi būtų surišti nematomu siūlu. Tuo tarpu rankų pirštai juda beveik savarankiškai – rašome, grojame gitara, siuvame. O šimpanzės? Jos kojų pirštais griebia šakas, laiko vaisius, netgi naudoja kaip antrą porą rankų. Kodėl mes to nebegalime?
Atsakymas slypi evoliucijoje – ir tai ne „atsilikimas“, o specializacija.
Pagrindinė priežastis: atsistojome ant dviejų kojų
Maždaug prieš 4–6 milijonus metų mūsų protėviai pradėjo vaikščioti stačiai (bipedalizmas). Tai vienas didžiausių evoliucinių lūžių. Kai kūnas perkeltas ant dviejų kojų, pėdų vaidmuo pasikeitė radikaliai:
- Rankos tapo laisvos – galėjo naudoti įrankius, gestikuliuoti, kurti.
- Pėdos tapo pagrindine atrama – jos turi išlaikyti visą kūno svorį, sugerti smūgius einant ir bėgant, prisitaikyti prie nelygaus paviršiaus.
Dėl to pėda evoliucionavo į standesnę, arkos formos struktūrą su stipriais raiščiais ir raumenimis, kurie veikia kaip spyruoklė. Tikslūs, atskiri pirštų judesiai tapo nebereikalingi – svarbiausia stabilumas ir jėga.
Raumenų ir sausgyslių skirtumai
Rankoje ir pėdoje yra panašus kaulų ir raumenų išdėstymas, bet detalės lemia viską:
- Rankos pirštai turi daugybę atskirų raumenų (ypač nykštys – su trimis savarankiškais raumenimis). Kiekvienas pirštas gauna individualų valdymą iš smegenų.
- Kojų pirštai daugiausia valdomi bendrais ilgais raumenimis (pvz., flexor digitorum longus), kurie eina iš blauzdos ir juda kelis pirštus vienu metu. Tik didysis pirštas turi šiek tiek daugiau savarankiškumo, nes jis atlieka svarbų vaidmenį spiriant ir stabilizuojant.
Šimpanzėms pėda išliko „griebimo“ tipo – jų pirštai ilgesni, lankstesni, o raumenys leidžia atskirus judesius, nes jie vis dar gyvena medžiuose ir naudoja kojas kaip rankas.
Smegenys taip pat „perskirstė“ dėmesį
Motorinėje žievėje (smegenų srityje, kuri valdo judesius) rankoms ir pirštams skirta neproporcingai didelė zona – vadinamoji homunkulo schema rodo, kad pirštų valdymui skiriama daugiau neuronų nei visai kojai kartu sudėjus. Kojų pirštams skirta maža sritis – smegenys tiesiog nesuteikia jiems tokio smulkaus valdymo, nes to nereikia vaikštant ar bėgant.
Tai ne trūkumas, o pranašumas
Žmogaus pėda – vienas efektyviausių evoliucijos kūrinių bėgimui ir ilgiems atstumams. Ji leidžia:
- efektyviai sugerti smūgius (arkos struktūra veikia kaip spyruoklė);
- stabiliai laikyti kūną ant dviejų kojų;
- bėgti ilgai be pervargimo (žmogus – vienas geriausių ilgų distancijų bėgikų gyvūnų pasaulyje).
Tuo tarpu šimpanzės, nors ir vikresnės kojomis, negali bėgti ilgai – jos greitai pavargsta.
Trumpai: kodėl taip yra?
- Evoliucija pasirinko specializaciją: rankos – tikslumui ir įrankiams, pėdos – stabilumui ir bėgimui.
- Raumenys ir sausgyslės pėdoje sujungti bendrai – tai taupo energiją, bet riboja atskirus judesius.
- Smegenys skiria daug daugiau resursų rankoms, nes jos tapo pagrindiniu „įrankiu“.
Taigi, negalėjimas judinti kojų pirštų atskirai – ne silpnybė, o evoliucijos optimizacija. Jei mums reikėtų griebti šakas kojomis – tikriausiai ir mes tai sugebėtume. Bet mes pasirinkome kitą kelią – ir tai leido mums tapti tokiais, kokie esame dabar.
