Trumsė – šiaurinis Norvegijos miestas už poliarinio rato – turi vieną ypatybę, kuri daugeliui europiečių skambėtų kaip nuosprendis nuotaikai: nuo lapkričio iki sausio saulė čia nepakyla virš horizonto. Tai vadinama poliarine naktimi, kai dangus dienomis išlieka prietemoje, o organizmas ilgainiui pradeda jausti šviesos trūkumą. Vis dėlto Trumsės gyventojai šį laikotarpį išgyvena stebėtinai lengvai – ir dažnai net su džiaugsmu. Psichologė ir autorė Kari Liebowitz, prieš dešimtmetį persikėlusi gyventi į Trumsę, teigia atradusi „paslaptį“, kuri keičia visą žiemos patirtį: ji vadinama žiemos mentalitetu.
Poliarinė naktis Trumsėje trunka ilgiau, nei daug kas įsivaizduoja
Trumsė yra daugiau nei 300 kilometrų į šiaurę nuo poliarinio rato, todėl kasmet kelis mėnesius gyvena visiškai kitu ritmu nei didžioji Europos dalis. Poliarinės nakties metu miestas praktiškai neturi natūralaus „saulėto ryto“ signalo, kuris daugeliui žmonių yra būtinas energijai ir nuotaikai.
Būtent dėl to Trumsės fenomenas ir kelia susidomėjimą: logiška būtų tikėtis masinės sezoninės depresijos, tačiau vietiniai šį laiką priima kaip įprastą metų ciklo dalį. Kari Liebowitz savo pasakojimuose pabrėžia, kad didžiausias skirtumas yra ne klimatas ir ne genetika, o tai, kaip žmonės aiškina žiemą patys sau.
„Paslaptis“ – ne vitaminai ir ne lempos, o mąstymo modelis
Psichologė tikina, kad atvykusi į Trumsę ji tikėjosi rasti slogią, pilką ir emociškai sunkią žiemą. Tačiau vietoje to atrado bendruomenę, kuri tamsą vertina ne kaip bausmę, o kaip sezoną su savais privalumais.
Šį požiūrį ji pavadino „žiemos mentalitetu“ – idėja, kad žiemą galima ne tik ištverti, bet ir naudoti: sulėtinti tempą, daugiau ilsėtis, sąmoningai kurti jaukumą, mėgautis gamta ir iš anksto priimti tai, kad energijos bus mažiau.
Svarbiausias momentas čia yra logika: jei žmogus visą žiemą bando gyventi taip, lyg būtų liepa, jis visada jausis „atsiliekantis“, pavargęs ir nepatenkintas. Jei jis priima, kad žiema natūraliai keičia kūno režimą, atsiranda psichologinis palengvėjimas.
Trumsėje poilsis laikomas normaliu, o ne tinginyste
Liebowitz atkreipia dėmesį į vieną dalyką, kuris ypač pažįstamas ir Lietuvai: tamsiuoju metų laiku daugelis tampa mieguistesni, jautresni, irzlesni, kartais net apatijos būsenos. Tačiau Trumsėje tai nėra gėdinga – tai laikoma natūralia reakcija, nes trumpa šviesa mažina budrumą.
Todėl vietiniai leidžia sau miegoti ilgiau, sulėtinti tempą, mažiau spausti save „rezultatams“ ir daugiau dėmesio skirti atsigavimui. Tokiu būdu žiema nebeatrodo kaip nesėkmė, kurią reikia „perlipti“, o tiesiog kaip kitoks sezonas.

Šiaurės žmonės laimingi dar ir todėl, kad jie neišnyksta iš gamtos
Dar vienas Trumsės fenomeno paaiškinimas – aktyvus buvimas lauke net tada, kai tamsu ir šalta. Norvegijoje tai yra kultūros dalis. Tam net egzistuoja terminas „friluftsliv“, reiškiantis gyvenimą lauke.
Tai svarbu psichologiniu požiūriu: pasivaikščiojimai, judėjimas, grynas oras ir kontaktas su gamta mažina stresą, gerina nuotaiką ir padeda stabilizuoti miegą. Liebowitz teigia, kad žmonės Trumsėje nesėdi uždaryti namuose laukdami pavasario – jie tęsia gyvenimą. Tik apsirengia kitaip ir nebesivaiko vasariško komforto.
Žiema tampa lengvesnė, kai ji suskirstoma į etapus
Įdomus aspektas, kurį ji aprašo, yra šiaurės tautų įprotis žiemą skirstyti į kelias dalis. Pavyzdžiui, samiai tradiciškai išskiria skirtingas „žiemos fazes“. Tai padeda psichologiškai, nes žmogus nustoja matyti tamsų laikotarpį kaip vientisą begalinę sieną.
Kai žiema turi etapus, atsiranda jausmas, kad laikas juda, keičiasi, artėja pabaiga, o ne tęsiasi be galo. Tai paprasta, bet veiksminga psichologinė strategija.
Esminė išvada – tamsa gali būti rami, o ne slegianti
Liebowitz apibendrina: žiema objektyviai yra tamsi ir šalta, tačiau patirtis priklauso nuo interpretacijos. Jei žmogus ją mato tik kaip praradimą – prarastą šviesą, prarastą energiją, prarastą komfortą – jis ją išgyvena kaip kančią. Jei jis ją priima kaip sezoną su savais ritualais, lėtumu, jaukumu ir net grožiu – ji tampa ramesnė.
Trumsės žmonės neišsprendžia poliarinės nakties. Jie tiesiog išmoksta joje gyventi.
