„Dešinė prieš kairę“ – viena labiausiai įsišaknijusių eismo taisyklių Lietuvoje. Daugelis vairuotojų ją prisimena dar nuo mokyklinių saugaus eismo pamokų: jeigu sankryžoje nėra šviesoforo ar ženklų, privalai praleisti iš dešinės atvažiuojančią transporto priemonę. Tačiau būtent čia slypi pavojingiausias spąstas – dalis vairuotojų šią taisyklę suvokia kaip universalią, tarsi ji galiotų visur ir visada. Ekspertai įspėja, kad toks mąstymas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl įvyksta „kvailos“ avarijos – ypač kiemuose, stovėjimo aikštelėse ir vadinamosiose mažosiose sankryžose, kur žmonės važiuoja labiau įpročiu, o ne taisyklėmis.
„Dešinė prieš kairę“ iš tiesų yra bazinis principas, taikomas sankryžose, kai eismo nereglamentuoja nei šviesoforai, nei policija, nei pirmenybės ženklai. Tai galioja ne tik automobiliams, bet ir dviratininkams, elektrinių dviračių vairuotojams, o kartais – ir kitiems eismo dalyviams, jei jų judėjimas yra lygiavertėje sankryžoje. Vis dėlto Lietuvoje taip pat egzistuoja aiškios situacijos, kai ši taisyklė arba neveikia, arba vairuotojų interpretacija būna klaidinga.
Išvažiavimas iš kiemo, stovėjimo aikštelės ar privačios teritorijos – čia „dešinė“ nebepadės
Vienas dažniausių mitų: jei išvažiuoju iš prekybos centro aikštelės ar degalinės ir matau automobilį iš kairės – aš turiu pirmenybę, nes „dešinė prieš kairę“. Tai klaida, kuri dažnai baigiasi susidūrimu.
Kai transporto priemonė išvažiuoja į kelią iš teritorijos, kuri nėra lygiavertė eismo atžvilgiu (kiemas, stovėjimo aikštelė, degalinė, privati valda), ji privalo duoti kelią visiems, kurie važiuoja važiuojamąja dalimi. Kitaip tariant, „išvažiuojantis“ visada yra pareigojamas elgtis itin atsargiai – nes jis įsilieja į eismą, o ne dalyvauja lygiavertėje sankryžoje.
Tai viena svarbiausių situacijų, kur vairuotojai pasitiki „dešine“, nors realiai tokios pirmenybės neturi.
Gyvenamosios zonos ir kiemai – taisyklė gali galioti, bet išvažiuojant ji dažnai baigiasi
Dar viena paini vieta – gyvenamosios zonos, kiemai, eismo raminimo zonos. Vairuotojai dažnai įsivaizduoja, kad tai tarsi „tas pats kaip gatvė“, tik siauresnė. Tačiau teisiškai ir praktiškai čia galioja visai kita logika: didžiausias prioritetas atitenka saugumui ir atsargumui.
Lygiavertėse sankryžose tokiose zonose „dešinė prieš kairę“ gali veikti, jei nėra kitų nurodymų. Tačiau svarbiausias momentas yra kitas: kai iš tokios zonos išvažiuojama į normalų kelią, pirmenybė dažniausiai nebe tavo. Vairuotojas, paliekantis gyvenamąją ar raminamąją zoną, turi elgtis taip, tarsi jungtųsi į eismą – t. y. būti pasiruošęs praleisti kitus.
Praktikoje būtent čia įvyksta daug „piktų“ konfliktų: vienas jaučiasi teisus dėl „dešinės“, o kitas važiuoja pagrindiniu keliu ir net nesitiki, kad kas nors lįs po ratais.
Žiedinė sankryža – ne visada reiškia, kad pirmenybė žiede esančiam
Žiedinės sankryžos daugeliui atrodo aiškios: kas jau žiede, tas svarbiausias. Tačiau taip būna ne visada.
Įprastai Lietuvoje žiedai pažymėti taip, kad įvažiuojantis privalo duoti kelią žiede esančiam. Vis dėlto jei žiedas nepažymėtas pirmenybės ženklais (o tai retesnė, bet įmanoma situacija – ypač mažesniuose miesteliuose ar senesnėse sankryžose), tada gali galioti bendra lygiaverčių sankryžų taisyklė – „dešinė prieš kairę“. Tai reiškia paradoksą: vairuotojas žiede gali būti priverstas praleisti įvažiuojantį iš dešinės.
Būtent dėl to ekspertai pataria nepasitikėti „žiedas visada mano“, o žiūrėti į ženklus: jei nėra aiškaus „Duoti kelią“ įvažiuojant, situacija gali būti lygiavertė.
Kai į sankryžą vienu metu atvažiuoja keli automobiliai: teorija aiški, praktika – chaosas
Yra dar viena situacija, kuri teoriškai atrodo paprasta, o realybėje tampa psichologiniu žaidimu. Jeigu į lygiavertę sankryžą vienu metu atvažiuoja kelios transporto priemonės, ypač keturios, susidaro vadinamasis „užsikirtimas“ – kai visi vienu metu privalo kažką praleisti.
Tuomet vien taisyklių neužtenka – reikalingas vairuotojų tarpusavio susikalbėjimas: akių kontaktas, rankos mostas, aiškus sprendimas, kas važiuoja pirmas. Būtent čia dažniausiai pasimato vairuotojų kultūra: vienas „spaudžia“, kitas nervinasi, trečias stovi iki begalybės.
Kodėl ši tema aktuali būtent Lietuvoje?
Nes Lietuvoje daug „probleminių“ vietų yra būtent tos, kurios atrodo neformalios: kiemai, siauri pravažiavimai, aikštelės, mažos sankryžos tarp daugiabučių. Ir ten žmonės labai dažnai važiuoja ne pagal ženklus, o pagal įprotį. O įprotis dažnai sako: „aš važiuoju tiesiai, tai mano.“
Tačiau eisme tiesa paprastai būna viena – pirmenybė nėra jausmas. Pirmenybė yra taisyklė. Ir kai ji netaikoma, „dešinė“ ne tik nepadeda, bet kartais net sukuria netikrą saugumo jausmą.
