Svajonė apie nuosavus namus, kvepiančius dažais ir ramybe, jaunai vilniečių šeimai virto finansiniais spąstais. Tomas ir Gintarė šiandien jaučiasi ne naujakuriais, o statybų broko įkaitais. 30 metų įsipareigojimas bankui už „prestižinį“ kotedžą sostinės priemiestyje tapo kasdiene kova su vėju, svetimais garsais ir vaizdu į kito daugiabučio sieną vietoje žadėto parko.
Kai Tomas (32 m.) ir Gintarė (30 m.) pasirašė sutartį su banku, jie jautėsi laimėtojai. Rinka kaito, kainos kilo valandomis, tad spėję rezervuoti 200 tūkst. eurų kainuojantį būstą dar tik statomame kvartale „Ramybės Oazė“ (pavadinimas pakeistas), jie manė pagavę laimės paukštę.
„Mums rodė vizualizacijas su žaidžiančiais vaikais, brandžiais medžiais ir žadėjo A++ energinę klasę. Tai turėjo būti mūsų šeimos tvirtovė,“ – prisimena Gintarė.
Tačiau raktų atsiėmimo džiaugsmas išgaravo greičiau nei drėgmė nuo nekokybiško tinko.
„Kartoninių“ sienų efektas
Pirmieji įtarimai kilo vos įsikėlus. Gintarė pasakoja, kad pirmąjį vakarą, gulėdama lovoje, krūptelėjo išgirdusi vyrą kosint visai šalia. Bėda ta, kad Tomas tuo metu dar buvo darbe.
„Garsas sklido iš už sienos. Aš girdėjau, kaip kaimynas kitoje kotedžo pusėje įjungia elektrinį virdulį, girdėjau, kaip jis barasi su žmona dėl neišneštų šiukšlių. Garso izoliacija neegzistuoja. Kartais atrodo, kad su kaimynu gyvenu artimiau nei su savo vyru – girdžiu kiekvieną jo žingsnį,“ – ironizuoja moteris.
Tačiau akustinis diskomfortas buvo tik pradžia. Atšalus orams, „prestižinis“ būstas parodė tikrąjį veidą.
„Sėdžiu ant sofos su pledu ir jaučiu skersvėjį. Pradėjau ieškoti, iš kur traukia. Pasirodo – pučia tiesiai iš elektros rozečių! Pridėjus ranką, jaučiasi šaltas srautas. Tai vadinama A++ klase?“ – piktinasi Tomas.
Atlikus termovizinius tyrimus paaiškėjo skaudi tiesa: sienų sandarumas tragiškas, šilumos izoliacija vietomis tiesiog „pamiršta“, o pro langų rėmus švilpia vėjas. Sąskaitos už šildymą, nepaisant modernios sistemos, siekia kosmines sumas.
Vietoj parko – betono džiunglės
Pirkdama būstą, šeima mokėjo ir už vaizdą bei aplinką. Pardavimų brokerė pirštu vedžiojo per planą: „Čia bus vaikų žaidimų aikštelė, o čia – žalia zona, parkelis gyventojams“.
Šiandien pro svetainės langą Tomas ir Gintarė mato ne medžius, o statybinę tvorą ir kylančius kranus.
„Paaiškėjo, kad tas žemės lopinėlis niekada nepriklausė mūsų projektui. Jį nusipirko kitas vystytojas ir dabar ten, vos už 10 metrų nuo mūsų terasos, dygsta keturių aukštų daugiabutis. Apie jokį privatumą ar saulės šviesą nebegali būti nė kalbos. Mus tiesiog apgavo gražiais paveiksliukais,“ – sako Tomas.
Kaltų nėra: statytojas dingo kaip į vandenį
Kai šeima ir kiti likimo draugai kaimynystėje bandė ieškoti teisybės, jie atsimušė į sieną. Įmonė, stačiusi kvartalą, buvo įkurta specialiai šiam projektui (UAB „X Projektai“), ir vos pardavus paskutinį kotedžą, jai buvo paskelbtas bankrotas.
„Generalinis direktorius nepasiekiamas, telefonai išjungti. Garantinis aptarnavimas? Pamirškite. Mums sako, kad galime bylinėtis, bet iš bankrutavusios įmonės nieko neprisiteisi. Likome vieni su brokuotu namu ir 30-ies metų paskola,“ – neviltį lieja vilniečiai.
Dabar Tomas ir Gintarė skaičiuoja, kad norint sutvarkyti broką – apšiltinti sienas iš naujo, keisti langus, daryti garso izoliaciją – reikės dar bent 30–40 tūkst. eurų. Pinigų, kurių jauna šeima tiesiog neturi.
„Pirkome svajonę, o nusipirkome brangiausią gyvenime galvos skausmą,“ – pokalbį baigia Gintarė.
Eksperto komentaras:
Teisininkai įspėja: pirkdami būstą „iš brėžinių“, pirkėjai prisiima milžinišką riziką. Būtina tikrinti vystytojo istoriją, o ne tik pasitikėti gražiais maketais. Deja, Lietuvoje vis dar populiari schema, kai statyboms sukuriama vienkartinė įmonė, kuri vėliau „numarinama“, paliekant gyventojus be garantijų.
