Eilė prie kasos juda lėtai. Mintyse jau esate namuose – galvojate apie vakarienę, serialą ar tiesiog šiltą arbatą. Rankos automatiškai deda pirkinius ant juostos, o galva jau „atsijungusi“. Ir būtent tada prasideda tai, ką prekybos tinklai tobulino metų metus.
Kasininkas, beveik nepakeldamas akių, vienu atokvėpiu ištaria visiems pažįstamą frazių grandinę: „Reikia maišelio? Ar turite kliento kortelę? Kvito reikės? Kaip mokėsite?“ Dauguma lietuvių atsako taip pat automatiškai, kaip kvėpuoja. Ir būtent čia padaroma klaida.
Tai nėra mandagumo ritualas. Tai – paskutinis, preciziškai apskaičiuotas pardavimo ir kontrolės etapas. Kol jūs galvojate apie vakarienę, jūsų pinigine realiu laiku dirba rinkodaros specialistai, duomenų analitikai ir finansų kontrolieriai. Kiekvienas klausimas čia užduodamas ne dėl jūsų patogumo, o dėl parduotuvės pelno.
Kvitas – pigiausias draudimas, kurio lietuviai patys atsisako
Kai girdite klausimą „Ar kvito reikės?“, jis skamba kaip rūpestis gamta ar bandymas sutaupyti popieriaus. Tačiau realybė daug paprastesnė ir daug pavojingesnė pirkėjui. Kvitas nėra tik popieriaus lapelis – tai vienintelis teisinis įrodymas, kad sandoris apskritai įvyko.
Atsisakydami kvito, jūs faktiškai atsisakote teisės įrodyti, kad prekė buvo pirkta būtent čia. Sugedęs jogurtas, supelijęs varškės sūrelis ar neteisingai pritaikyta kaina kasoje be kvito tampa jūsų problema. Parduotuvei tai kainuoja kelis centus sutaupyto popieriaus, o jums – visišką galimybės ginčyti situaciją praradimą. Tai pigus draudimas prekybos tinklui ir brangus sprendimas pirkėjui.
Maišelis – pelningiausia prekė visoje parduotuvėje
Klausimas „Reikia maišelio?“ skamba nekaltai, tačiau būtent čia slypi vienas didžiausių antkainių visoje prekybos salėje. Plonas plastikinis maišelis prekybos tinklui kainuoja centus, o pirkėjui – keliasdešimt centų. Antkainis milžiniškas.
Ne sūris, ne mėsa ir ne šokoladas atneša tokį stabilų pelną kaip paprastas maišelis. Kiekvienas pamirštas daugkartinis krepšys reiškia papildomus pinigus kasoje. Šeima, kuri kartą per savaitę nusiperka kelis maišelius „iš patogumo“, per metus prekybos centrui padovanoja solidžią sumą už gryną plastiką.

Kliento kortelė – nuolaida mainais į jūsų gyvenimo žemėlapį
„Ar turite mūsų kortelę?“ skamba kaip pasiūlymas sutaupyti. Tačiau iš tikrųjų tai duomenų mainų sandoris. Nuolaida – tik masalas.
Naudodami kliento kortelę jūs leidžiate susieti visą savo pirkinių istoriją su konkrečiu asmeniu. Sistema žino, kada apsiperkate, ką dedate į krepšelį, kokius produktus perkate reguliariai ir į ką reaguojate per akcijas. Ši informacija tampa pagrindu tikslinėms reklamoms, individualiems pasiūlymams ir prognozėms, kurios padeda jums parduoti daugiau.
Kartais tai gali būti naudinga – ypač perkant didelius kiekius. Tačiau svarbu suvokti: tai niekada nėra dovana. Tai sandoris, kuriame jūsų duomenys yra valiuta.
Kortelė ar grynieji – tylus karas dėl komisinių
Kai kasininkas klausia, kaip mokėsite, atrodo, kad tai tik techninis formalumas. Tačiau už šio klausimo slypi tylus prekybininkų karas su bankais.
Mokėjimas kortele reiškia komisinius, kuriuos prekybos tinklas moka bankams. Grynieji – tai pinigai čia ir dabar, be papildomų mokesčių. Milijoninėse apyvartose net keli procentai tampa didžiuliais skaičiais. Todėl grynųjų pasirinkimas dažnai tyliai skatinamas – ne dėl jūsų patogumo, o dėl parduotuvės išlaidų mažinimo.
Smulkūs centai – nemokama paslauga prekybos tinklui
„Ar neturėsite smulkiau?“ skamba kaip nekaltas prašymas padėti. Tačiau realybėje grąžos trūkumas yra ne kasininko problema, o prekybos įmonės finansinis galvos skausmas. Grąžos užsakymas banke kainuoja, grynųjų logistika kainuoja, o kai pirkėjas pats „prisideda“, šios išlaidos tyliai perkeliamos jam.
Tai smulkmena atskiro pirkėjo akimis, bet tūkstančių žmonių mastu – nemokamas darbas, kurį pirkėjai atlieka vietoje įmonės.
Ką verta prisiminti kitą kartą prie kasos
Kasa nėra tik pirkimo pabaiga. Tai paskutinė vieta, kur dar galite sąmoningai rinktis. Kvitas – jūsų apsauga. Maišelis – dažnai brangiausias jūsų pirkinys. Kliento kortelė – ne nuolaida, o duomenų sandoris. Mokėjimo būdas – ne jūsų pareiga optimizuoti prekybos tinklo kaštus.

Melas dėl apmokėjimo grynais/kortele. Straipsnyje šnekama apie prekybos centrus o ne smulkų versliuka. Priimti mokėjimus kortele prekybos centrams kainuoja pigiau nei grynais. Atsiskaitymas kortele tai tiesiog komisinis bankui, o grynais: grąžos užsakymas, pinigų inkasavimas, išnešimas į banko sąskaitą, na neturi prekybos centrai kur patys išleisti grynus- tik išnešimas į banko sąskaitą. Tada yra rizika kad kasininkas per klaida daugiau grąžos duos, rizika kad ir pats kasininkas pasisavins.
Jau visai zurnaliugos nukvko, pievas rašo…