Scenarijus, kuriame žmonija, neturėdama kitos išeities, siunčia branduolinį užtaisą į kosmosą, ilgą laiką buvo laikomas labiau Holivudo fantazija nei realiu gynybos planu. Tačiau nauji fizikos tyrimai rodo, kad tai, kas atrodė kaip pavojinga beprotybė, iš tiesų gali tapti paskutine, bet veikiančia planetos apsaugos priemone. Mokslininkai pirmą kartą gavo eksperimentinių įrodymų, kad branduolinis sprogimas greičiausiai ne sunaikintų asteroidą, o leistų jį saugiai nukreipti – be mirtinų skeveldrų lietaus Žemei.
Dešimtmečius pagrindinė baimė buvo paprasta ir logiška: galingas sprogimas kosmose gali suskaldyti vieną didelį asteroidą į milijonus fragmentų, kurie vis tiek skrietų Žemės link, paversdami vieną globalią katastrofą daugybe lokalių. Būtent todėl dalis mokslininkų pirmenybę teikė kinetiniams smūgiams – „kosminiam taranui“, kuris turėtų švelniai pakeisti dangaus kūno trajektoriją. Tačiau realybė pasirodė gerokai sudėtingesnė, o naujausi duomenys verčia iš esmės perrašyti asteroidų gynybos strategijas.
Asteroidas ne subyra, o tampa stipresnis
Naujas modeliavimas ir laboratoriniai eksperimentai parodė paradoksalią, bet kritiškai svarbią detalę: geležies turtingi asteroidai, veikiami itin didelio slėgio, ne silpnėja, o priešingai – sustiprėja. Kitaip tariant, medžiaga, kurią ilgą laiką laikėme trapia ekstremaliomis sąlygomis, iš tikrųjų geba prisitaikyti ir efektyviau išsklaidyti energiją.
Tai reiškia, kad branduolinio sprogimo paveiktas asteroidas greičiausiai neišsisklaidytų į mirtinus fragmentus. Vietoje to jis išliktų vientisas, o sprogimo energija galėtų būti panaudota kaip milžiniška „stūmos jėga“, keičianti jo orbitą. Tokiu atveju branduolinis ginklas tampa ne naikinimo, o nukreipimo įrankiu.
Eksperimentai, kurių anksčiau nebuvo įmanoma atlikti
Siekdami tai patvirtinti, mokslininkai pasirinko realų objektą – geležies meteorito pavyzdį, kuris buvo veikiamas ekstremalių sąlygų modernioje tyrimų infrastruktūroje. Naudojant didelės energijos protonų impulsus, buvo imituojamos apkrovos, artimos toms, kurios atsirastų branduolinio sprogimo metu kosmose.
Skirtingai nei ankstesni bandymai, kurie baigdavosi visišku mėginių sunaikinimu, šį kartą tyrėjai galėjo realiuoju laiku stebėti, kaip medžiaga deformuojasi. Rezultatai nustebino net pačius fizikus: meteoritas ne tik nesubyrėjo, bet mikroskopiniu lygmeniu tapo iki 2,5 karto stipresnis. Tai padėjo paaiškinti, kodėl ankstesni teoriniai modeliai taip smarkiai klydo prognozuodami asteroidų elgesį.
Ką tai reiškia realiai grėsmei?
Praktinis šių išvadų poveikis milžiniškas. Jei kinetinis smūgis dėl medžiagos neapibrėžtumo gali būti per silpnas arba net sukelti nepageidaujamą fragmentaciją, branduolinis metodas, tinkamai apskaičiuotas, tampa patikimesne paskutine priemone. Mokslininkai pabrėžia, kad realybėje tai neatrodytų kaip filmuose – niekas negręžtų asteroido ir neįstatinėtų bombos į vidų.
Siūlomas scenarijus – nuotolinis branduolinis sprogimas šalia dangaus kūno. Intensyvi sprogimo spinduliuotė akimirksniu išgarintų dalį paviršiaus, sukurdama reaktyviąją trauką, kuri pakeistų asteroido trajektoriją. Objektas liktų vientisas, o Žemė – saugi.
Kadangi žmonija neturi prabangos išbandyti tokių sprendimų realiomis sąlygomis, laboratoriniai tyrimai ir itin tikslus modeliavimas tampa vieninteliu pagrindu pasitikėti, jog kritiniu momentu „paskutinė gynybos linija“ veiks pagal fizikos dėsnius, o ne pagal mokslinės fantastikos scenarijus. Jei kada nors prie Žemės iš tiesų artės mirtinas asteroidas, atsakymas gali būti ne panika, o šaltas skaičiavimas – ir branduolinis mygtukas, paspaustas kosmose.
Šaltinis: https://www.nature.com/articles/s41467-025-66912-4
