Ankstus, žvarbus vasario rytas viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Jau nuo septynių ryto trypčioja eilė. Dauguma čia stovinčiųjų – gyvenimo vėtyti ir mėtyti pensininkai, neįgalieji, vienišos mamos. Jų paltai nunešioti, batai – ne pirmos jaunystės, o akyse – tas ypatingas, tylus nuolankumas, sumišęs su gėda, kurį atpažins kiekvienas, kam teko prašyti pagalbos.
Šie žmonės laukia krepšelio su būtiniausiais produktais: kruopomis, aliejumi, miltais, galbūt konservais. 78-erių Janina (vardas pakeistas), stovinti eilės gale, mintyse skaičiuoja: „Jei gausiu aliejaus ir makaronų, pensijos užteks vaistams nuo spaudimo. Jei negausiu… teks rinktis.“
Tačiau ramią, pilką ryto rutiną staiga perskrodžia galingo variklio gausmas. Į purviną, snieguotą kiemą įrieda tviskantis, juodas „BMW X5“ visureigis. Automobilis, kainuojantis tiek, kiek visi eilėje stovintys žmonės kartu sudėjus neuždirbtų per dešimtmetį.
Vairuotoja nesuka galvos dėl parkavimo taisyklių – ji užvažiuoja tiesiai ant šaligatvio, vos už metro nuo eilėje stovinčių senolių, priversdama juos pasitraukti į purvyną.
Skurdas su „Gucci“ rankine
Iš automobilio išlipa moteris. Jai apie 40 metų. Vilki šviesų, stilingą pūkinį paltą, kuris akivaizdžiai netinka vizitui į labdaros valgyklą. Ant peties – vardinė rankinė, rankoje – naujausias „iPhone“ modelis, o veidas spindi po brangių kosmetologinių procedūrų. Pavadinkime ją Viktorija.
Eilė nuščiūva. Žmonės susižvalgo. Gal tai kokia savivaldybės tikrintoja? O gal rėmėja, atvežusi dovanų?
Deja, Viktorija nešasi ne dovanas. Ji nešasi pluoštą dokumentų ir tuščius, daugkartinius prekybos centro maišus. Ji eina tiesiai prie durų, apeidama tuos, kurie šąla jau valandą.
„Ponia, eilė čia,“ – nedrąsiai suveblena senukas su lazdele.
Moteris net nepasuka galvos. Ji atidaro duris ir įžengia į vidų, palikdama lauke tvyroti brangių kvepalų aromatą, kuris keistai maišosi su išmetamųjų dujų kvapu.
„Pagal popierius man priklauso“
Vidus ūžia. Savanoriai, dažniausiai studentai arba patys nepasiturintys žmonės, dirba išsijuosę. Pamatę įeinančią Viktoriją, jie akimirkai sutrinka.
„Laba diena, kuo galime padėti? Norite paaukoti?“ – paklausia savanorė Rima.
„Ne, aš atsiimti davinio. Pavardė Kazlauskienė,“ – atkerta moteris ir numeta ant stalo asmens dokumentą bei savivaldybės išduotą pažymą.
Rima paima popierių. Jame juodu ant balto parašyta: „Asmuo atitinka mažų pajamų kriterijus. Pajamos vienam šeimos nariui neviršija valstybės remiamų pajamų dydžio. Skirta parama maisto produktais.“
Savanorė žiūri į dokumentą, tada į Viktorijos manikiūrą, tada pro langą į stovintį BMW.
„Bet… ponia, ši parama skirta skurstantiems,“ – Rima bando apeliuoti į sąžinę. – „Lauke stovi pensininkai, kuriems trūksta duonos.“
Viktorijos veidas nevirpteli.
„Mieloji, aš turiu dokumentą. Mano vyras oficialiai bedarbis, aš auginu vaikus, pajamų nedeklaruojame. Mums priklauso. Ar jūs man siūlote eiti vogti? Kraukite produktus, aš skubu, man dar į procedūrą reikia.“
Sistemos aklumas ir moralinis bankrotas
Ši situacija – ne išimtis, o pūliuojanti Lietuvos socialinės sistemos žaizda. Kaip tai įmanoma?
Lietuvoje vis dar klesti didžiulė šešėlinė ekonomika. Viktorijos vyras, tikėtina, yra „verslininkas“. Galbūt jis stato namus, galbūt prekiauja automobiliais, o gal turi įmonę, kuri „ant popieriaus“ generuoja nuostolius.
Jie gyvena name, kuris registruotas tėvų ar įmonės vardu. Automobilis – lizinguojamas įmonės vardu. Oficialios šeimos pajamos – nulis arba minimumas.
Socialinės paramos sistema dažnai veikia „excelio“ principu. Ji mato skaičius deklaracijoje, bet nemato realybės. Jei Registrų centre nėra turto tavo vardu ir „Sodroje“ nėra įmokų – tu esi vargšas. Nesvarbu, kad tas „vargšas“ atvažiuoja su 80 tūkst. eurų vertės automobiliu atsiimti dviejų eurų vertės grikių pakelio.
Tai vadinama „socialiniu parazitavimu“. Ir tai yra visiškai legalu.
Konfliktas, kurio niekas nelaimi
Kol Rima, sukandusi dantis, krauna į Viktorijos maišus ilgo galiojimo pieną, cukrų, miltus ir konservus, moteris reiškia pretenzijas.
„O kavos nebus? Praeitą kartą dėjote kavos. Ir aliejaus to brangesnio nėra? Šitas labai prastas, kepant smirda,“ – komentuoja ji, lyg būtų gurmaniškame butike, o ne labdaros punkte.
Savanoriai tyli. Jie neturi teisės atsisakyti išduoti maisto, jei dokumentai tvarkingi. Jei jie pasakys „ne“, Viktorija parašys skundą savivaldybei dėl diskriminacijos, ir savanoriai turės problemų.
Galiausiai, susikrovusi pilnus maišus – tiek, kiek Janina nepaneštų per du kartus – Viktorija išeina.
Lauke kyla šurmulys.
„Gėdos turėtumėt!“ – sušunka viena moteris iš eilės. – „Mes visą gyvenimą dirbom, mokesčius mokėjom, o dabar kruopų laukiam, o jūs su džipais važinėjat ir mūsų dalį imat!“
Viktorija stabteli, pasitaiso akinius nuo saulės (nors saulės nėra) ir meta per petį:
„Nenurodinėkit man. Aš mokesčių per PVM sumoku daugiau nei jūs per visą gyvenimą uždirbot pirkdama savo vaistus. Visiems sunku.“
Ji įsėda į šiltą automobilį, užveda variklį, ir, palikusi juodą dūmų debesį tiesiai į pensininkų veidus, nuvažiuoja.
Tragedija eilės gale
Istorija galėtų čia ir baigtis – kaip dar vienas pasakojimas apie chamizmą. Tačiau ji turi skaudžią pabaigą.
Kai po valandos prie stalo prieina Janina – ta pati senolė, skaičiavusi savo biudžetą – savanorė Rima nuleidžia akis.
„Janina, atleiskite… Miltų dar yra, kruopų yra. Bet aliejus ir konservai baigėsi. Buvo ribotas kiekis šiandien,“ – sako ji tyliai.
Janinos rankos sudreba. Tas aliejaus butelis jai reiškė, kad galės išsikepti blynų anūkams, kai šie užsuks savaitgalį. Dabar teks rinktis – ar pirkti aliejų, ar vaistus.
„Nieko, vaikeli, nieko… Išgyvensim. Svarbu karo nėra,“ – sako ji, slėpdama ašaras, ir įsideda į krepšelį tik kruopas.
Tą akimirką Rima nori rėkti. Ji žino, kad tie konservai ir aliejus, kurių trūko Janinai, dabar guli ant Viktorijos odinės automobilio sėdynės, ir greičiausiai bus sušerti jos veislinei katei arba tiesiog nustumti į spintelės galą ir pamiršti.
Kodėl mes jaučiamės kvailinami?
Ši scena prie „Maisto banko“ yra tobula iliustracija to, kas ardo visuomenės pasitikėjimą valstybe.
Dirbantis, vidutines pajamas gaunantis žmogus (mokytojas, policininkas, pardavėjas) moka mokesčius, nuo kurių jam nuskaičiuojama viskas iki cento. Jis negauna kompensacijos už šildymą, negauna nemokamo maisto, negauna nemokamų būrelių vaikams. Jis viską perka pats.
Tuo tarpu „šešėlinis elitas“ naudojasi sistema dvigubai: nemoka mokesčių ir dar pasiima tai, kas skirta silpniausiems.
Kol įstatymai vertins tik „popierines“ pajamas, o ne realų gyvenimo būdą ir turtą, tol Janinos stovės eilėje, o Viktorijos važinės pro jas su BMW, laikydamos rankose pažymą apie skurdą. Ir tai yra didžiausia mūsų valstybės moralinė gėda.
Už šią istoriją dėkojame Eimantui iš Vilnaius.
Kviečiame pasidalinti savo istorija iš gyvenimo, kontaktai čia.
