Dar visai neseniai vidaus degimo variklis Europoje atrodė kaip nepajudinamas standartas. Benzinas – „saugus pasirinkimas“, dyzelis – „ekonomiškas darbinis arklys“. Tačiau dabar viskas apsivertė: rinka persilaužė, skaičiai kalba patys, o taisyklės spaudžia taip, kad iš esmės keičiasi ne tik tai, ką žmonės perka, bet ir tai, su kuo jie apskritai gali važinėti. Ir čia svarbiausia žinia paprasta: jei dar galvojate, kad pereinamasis laikotarpis bus ilgas ir švelnus, jūs rizikuojate atsibusti dieną, kai jūsų automobilis taps problema, o ne transportu.
Europos automobilių rinkoje įvyko momentas, kurį dar prieš porą metų daugelis laikė politine fantazija. Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) duomenys rodo, kad 2025 m. gruodį visiškai elektrinių automobilių pardavimai Europos Sąjungoje pirmą kartą istorijoje aplenkė vien benzininių automobilių pardavimus. Tai nėra šiaip statistinis „gražus skaičius“ metų pabaigai. Tai ženklas, kad vartotojų elgesys perėjo į kitą fazę – kai elektrinis automobilis nebėra nišinis sprendimas, o benzinas nebėra savaime suprantamas.
Tuo pačiu ES koregavo kryptį, bet ne tikslą. 2035-ieji, kurie ilgą laiką buvo pristatomi kaip galutinis taškas tradiciniams varikliams, dabar formaliai atrodo „minkščiau“: vietoje 100 proc. CO₂ emisijų mažinimo naujiems automobiliams numatyta 90 proc. riba. Popieriuje tai skamba kaip kompromisas, praktiškai – kaip tas pats spaudimas kitu keliu. Gamintojai vis tiek priversti radikaliai mažinti taršą, o rinka, reaguodama į taisykles, investicijas ir mokesčius, vis labiau traukiasi nuo benzino.
Pernai labiausiai augo hibridinių elektromobilių pardavimai – tai automobiliai, kurie turi ir bateriją, ir benzininį variklį. Daugelis europiečių šiuo metu renkasi būtent šį „tarpinį“ variantą: jis leidžia priprasti prie elektrifikacijos, bet dar palieka saugumo jausmą, kad degalinė visada po ranka. Tai ir yra svarbiausias rinkos signalas: net tie, kurie dar nesiryžta pilnai elektrai, jau masiškai traukiasi nuo „vien tik benzino“.
Dar ryškiau matyti, kur griūva sena tvarka. 2025 m. pabaigoje benzininių automobilių registracijos Europos Sąjungoje smuko 18,7 proc., o kritimas fiksuotas visose pagrindinėse rinkose. Prancūzijoje nuosmukis buvo ypač aštrus – 32 proc., Vokietijoje – 21,6 proc., Italijoje – 18,2 proc., Ispanijoje – 16 proc. Tuo pat metu dyzelio dalis nusirito žemiau simbolinės 10 proc. ribos, o benzinas, nors dar laiko daugiau nei ketvirtadalį, aiškiai praranda kvėpavimą.
Ne „mados reikalas“: europiečiai persėda todėl, kad taip pigiau ir paprasčiau
Dažniausia klaida aiškinant šį lūžį – viską nurašyti vien klimato politikai. Taip, emisijų tikslai ir CO₂ reikalavimai daro milžinišką įtaką, bet realybėje vairuotojų sprendimą dažniausiai stumia ne plakatai, o piniginė. „Eurostat“ ne kartą akcentavo, kad vartotojų pasirinkimą labiausiai lemia nacionalinės paskatos ir apmokestinimo taisyklės: subsidijos, registracijos mokesčiai, kelių mokesčiai, lengvatos įmonėms ir net tokios smulkmenos kaip nemokamas parkavimas ar privilegijos miestuose.
Todėl visai nenuostabu, kad 2025 m. dosniausiai elektromobilius rėmė šalys, kurios pačios siekė greito šuolio: Italija siūlė iki maždaug 11 tūkst. eurų subsidijas, kurios galėjo padengti iki 30 proc. naujo elektromobilio kainos, jei automobilis tilpo į nustatytą kainos „lubų“ rėžį ir pirkėjo pajamos atitiko kriterijus. Graikija ir Lenkija fiziniams asmenims skyrė apie 9 tūkst. eurų, o Graikijoje parama dar didėjo, jei žmogus utilizuodavo seną taršią transporto priemonę ar buvo jaunesnis nei 29 metų. Pridėkime registracijos ir kelių mokesčių lengvatas, ir gauname paprastą mechaniką: valstybė ne įkalbinėja, o praktiškai perperka jūsų sprendimą.
Ši dinamika svarbi ir Lietuvai, nes ji atskleidžia pagrindinį principą: kai taisyklės ir finansiniai svertai susistato į vieną pusę, rinka pajuda greičiau, nei spėja prisitaikyti vairuotojų įpročiai. Ir čia atsiranda pavojingiausia dalis tiems, kurie vis dar tiki, kad „aš dar pavažinėsiu“.
Dyzelio savininkams – ne perspėjimas, o režimas: nauja kontrolė ieško ne dūmų, o įrodymų
Kol vieni svarsto, ką pirkti rytoj, dyzelio savininkai jau susiduria su klausimu, ar jų automobilis apskritai bus toleruojamas. Latvija nuo 2026 m. sausio 1 d. iš esmės sugriežtino dyzelinių variklių išmetamųjų teršalų kontrolę: baigėsi vienerių metų pereinamasis laikotarpis, kuris buvo paliktas po naujų kietųjų dalelių (suodžių) matavimo metodų įvedimo. Iki tol dalis vairuotojų dar turėjo iliuziją, kad „bus laiko susitvarkyti“. Dabar laiko nebeliko.
Pagrindinis smūgis – terminas. Jei išmetamosiose dujose aptinkama per didelė kietųjų dalelių koncentracija, problema privalo būti išspręsta per vieną mėnesį. Ne per metus, ne „iki kitos apžiūros“, o per 30 dienų. Ir tai automatiškai verčia susidurti su realybe: suodžių filtrai, išmetimo sistemos gedimai, variklio nusidėvėjimas, netinkamai veikianti taršos kontrolė – visa tai nėra „pigu ir greita“. Vairuotojas, kuris gyveno su „čia tik šiek tiek dūmija“, staiga atsiduria situacijoje, kai už kiekvieną uždelstą dieną moka ne nervais, o pinigais.
Ne mažiau svarbu, kad matavimo įranga tapo tikslesnė. Tai reiškia, jog vis sunkiau apsimesti, kad sistema veikia, jei ji neveikia. Šiuolaikinė kontrolė vis dažniau skirta ne tik suodžių kiekiui pamatuoti, bet ir nustatyti, ar nebuvo atliktos neteisėtos modifikacijos. Kitaip tariant, kalba sukasi apie tai, ką dyzelių „meistrai“ ilgus metus laikė slapta praktika: DPF filtro pašalinimą, programinį išjungimą, gudravimą su klaidomis. Kai kontrolė tampa preciziška, tokie triukai virsta bilietu į „nepraėjote“.
Latvijos Kelių eismo saugumo direktorato (CSDD) atstovai pabrėžia, kad reikalavimai nėra neįmanomi: tvarkingi, reguliariai prižiūrimi automobiliai testus įveikia. Tačiau ši frazė turi ir kitą pusę – ji tiksliai nurodo, kam bus blogiausia. Didžiausia rizika tenka automobiliams su dideliu variklio nusidėvėjimu ir transporto priemonėms, kurių išmetimo sistemomis buvo manipuliuojama. Kitaip sakant, tiems, kurie ilgą laiką važiavo „ant” techninės ribos.
Lietuvoje spaudimas ne švelnesnis – jis tiesiog kitoks ir kartais dar žiauresnis
Dalis vairuotojų Lietuvoje stebi Latvijos pokyčius kaip „kaimynų reikalą“, bet čia ir slypi pavojus: Lietuvoje kontrolės logika kai kuriose vietose jau seniai primena režimą, o ne formalumą. Tarša tikrinama ne tik techninės apžiūros metu. Kai vyksta LTSA ir policijos reidai, tarša gali būti matuojama ir kelyje. Tokiose situacijose dūmijantis automobilis ar akivaizdžiai modifikuota išmetimo sistema tampa ne „pastebėjimu“, o sprendimu: techninės apžiūros galiojimas gali būti panaikintas iš karto, o kelionė namo – su tralu arba pėsčiomis, jau turint baudą.
Techninės apžiūros centruose taip pat keičiasi realybė. Ilgą laiką visuomenėje gyvavo mitas apie „prasmukimą“, apie „pažįstamą“, kuris „sutvarkys“. Tačiau kai tikrinimas apima ne tik dūmingumą, bet ir fizinius išmetimo sistemos požymius, tokie mitai išgaruoja. Virinimo siūlės, pjovimo žymės, įtartinai tušti bakeliai – visa tai tampa signalais, kurie automatiškai veda prie vieno verdikto: techninė apžiūra neįveikta.
Dar viena dalis, kurią vairuotojai dažnai nuvertina, yra terminų negailestingumas. Jei taršos neatitikimas užfiksuojamas, tvarkymas turi būti greitas, o vėlavimas reiškia papildomas procedūras ir išlaidas. Ši sistema „nebetiki pasiteisinimais“ – tai naujo požiūrio esmė.
Ir kai kas dar skaudžiau: net tvarkingas dyzelis ne visur bus laukiamas. Miestai Europoje, o su laiku ir Lietuvoje, vis aktyviau kalba mažos taršos zonų kalba. Tai reiškia, kad automobilio „Euro“ standartas gali tapti ne šiaip įrašas dokumentuose, o realus bilietas arba draudimas įvažiuoti. Vairuotojui tai virsta paprastu klausimu: ar mokėti už įvažiavimą, ar ieškoti alternatyvų. Ir taip vidaus degimo variklio era baigiasi ne vien „uždraus“, o „padarys taip, kad pats nebenorėsi“.
Kas toliau: pramonė spaudžiama iš abiejų pusių, o vairuotojams paliekamas tik vienas saugus kelias
Šio pokyčio reikšmės nereikia nuvertinti. Automobilių pramonė Europos Sąjungoje yra ekonomikos ramstis: ji sukuria daugiau nei 8 proc. ES BVP, sudaro apie 8,1 proc. visos apdirbamosios gamybos ir tiesiogiai ar netiesiogiai išlaiko apie 13,6 mln. darbo vietų. Tai reiškia, kad „perėjimas prie elektros“ nėra tik vartotojų įprotis – tai milžiniškas ekonominis persitvarkymas, kuris vyksta spaudžiant politikai, rinkai ir technologijoms vienu metu.
Todėl ir klausimas „kas toliau?“ turi labai žemišką atsakymą: toliau bus dar daugiau elektrifikacijos, dar daugiau hibridų kaip pereinamojo sprendimo, dar daugiau kontrolės taršai ir dar daugiau finansinių paskatų ten, kur valstybės norės greito efekto. O dyzelio ir benzino savininkams toliau bus mažiau „pilkos zonos“, mažiau tolerancijos, mažiau galimybių apsimesti, kad problema neegzistuoja.
Šiandien Europos rinkos lūžis jau įvyko skaičiais. Rytoj jis įvyks kiekvieno vairuotojo kasdienybėje taisyklėmis. Ir jei iki šiol atrodė, kad vidaus degimo variklio pabaiga yra kažkur „ateityje“, dabar vis labiau panašu, kad ta ateitis jau stovi kieme – su matavimo prietaisu, terminu ir sąskaita.
