Elektriniai paspirtukai per kelerius metus tapo miesto simboliu – stovi eilėmis prie sankryžų, guli ant šaligatvių, vilioja programėlėje pažadu „greita, patogu, be kamščių“. Atrodo, kad tai pažangus, ekologiškas ir modernus pasirinkimas. Tačiau jei trumpam nuimsime rinkodaros akinius, vaizdas tampa mažiau blizgus. Patogumas čia dažnai reiškia mažiau judėjimo, daugiau traumų ir dar vieną žingsnį į sėslų gyvenimo būdą, kuris jau dabar kelia rimtų sveikatos problemų.
Judėjimo iliuzija ir kūno pasyvumas
Elektrinis paspirtukas dažnai pristatomas kaip „mikromobilumas“, tačiau fiziologiškai tai veikiau mikropasyvumas. Kai vietoj 15–20 minučių ėjimo pasirenkame 5 minutes stovėjimo ant platformos, kūnas praktiškai nedirba. Širdies ritmas beveik nekyla, raumenys neapkraunami, kalorijos beveik nedeginamos. Tai ne aktyvus judėjimas, o stovėjimas, kurį už jus atlieka baterija.
Pasaulio sveikatos organizacija jau daugelį metų įspėja apie fizinio aktyvumo trūkumą kaip vieną svarbiausių šiuolaikinių rizikos veiksnių – nuo nutukimo iki širdies ir kraujagyslių ligų. Kiekvienas pasirinkimas neiti pėsčiomis, o „nuvažiuoti“ kelis šimtus metrų, prisideda prie bendro judėjimo mažėjimo. Elektrinis dviratis bent jau reikalauja minimalaus mynimo, o paspirtukas – nieko. Tai mažiausio pasipriešinimo kelias, kuris ilgainiui tampa įpročiu: nebeeiname iki stotelės, nebeeiname į parduotuvę už kampo, nes „kam, jei galima užlipti ir nuriedėti“.
Socialinė izoliacija ir miesto chaosas
Ėjimas pėsčiomis ar važiavimas dviračiu leidžia būti miesto dalimi – kalbėtis, stebėti aplinką, reaguoti į žmones. Važiuodamas paspirtuku dažnai tampi izoliuotu vienetu, susitelkusiu tik į kliūtis, šaligatvio plyteles ir staiga atsiradusius pėsčiuosius. Greitis, net ir 20–25 km/val., keičia santykį su aplinka: vietoj bendravimo atsiranda nuolatinis budrumas ir atsiribojimas.
Be to, paspirtukų parkavimas ir chaotiškas naudojimas kelia konfliktus mieste. Jie paliekami vidury šaligatvių, prie įėjimų, ant dviračių takų. Tai ne tik estetinė problema, bet ir realus pavojus vyresnio amžiaus žmonėms ar regos negalią turintiems pėstiesiems. Patogumas vieniems virsta kliūtimi kitiems.
Traumos, apie kurias kalba statistika
Didžiausia problema – saugumas. Maži ratai, aukštas svorio centras ir jautrus vairavimas sukuria nestabilią konstrukciją. Nedidelė duobė, šlapias grindinys ar bordiūras gali baigtis kritimu. Skirtingų Europos šalių duomenys rodo augantį hospitalizacijų skaičių dėl paspirtukų sukeltų traumų – nuo lūžių iki galvos smegenų sukrėtimų. Ypač dažni rankų, riešų ir žandikaulių sužalojimai, o galvos traumos tampa rimta problema, nes dauguma vairuotojų nenaudoja šalmų.
Skirtingai nei dviratis, kuris dėl didesnių ratų ir stabilumo atleidžia dalį klaidų, paspirtukas reaguoja staigiai ir negailestingai. Važiavimas su ausinėmis ar be apsaugos priemonių dar labiau didina riziką. Traumatologijos skyriai jau pastebi tendenciją, kad šiltuoju metų laiku paspirtukų sukelti sužalojimai tampa kasdienybe.
Elektriniai paspirtukai savaime nėra blogis – jie gali būti naudingi trumpoms kelionėms ar kaip alternatyva automobiliui tam tikrose situacijose. Tačiau kai jie pakeičia net minimalų kasdienį judėjimą ir tampa pagrindine transporto priemone, patogumas ima kainuoti sveikatą. Miestui reikia sprendimų, kurie skatintų judėti, o ne stovėti ant platformos ir manyti, kad tai progresas.
