Ligos nesirenka nei amžiaus, nei socialinio statuso. Tačiau Lietuvos farmacijos rinka pasirinko, kaip iš to pasipelnyti. Kol mes skaičiuojame kiekvieną centą ir piktinamės infliacija maisto prekių parduotuvėse, pačiame mūsų miestų centre – ryškiomis žaliomis, raudonomis ir mėlynomis iškabomis šviečiančiose vaistinėse – vyksta legalus, valstybės toleruojamas piliečių apiplėšimas. Mes atidengiame cinišką tiesą apie tai, kodėl už tuos pačius vaistus mes mokame kosmines sumas, o vaistinių oligarchija lobsta iš pažeidžiamiausių visuomenės narių.
Kelionė į Suvalkus, apnuoginanti Lietuvos absurdą
Susipažinkite su Aldona, 72-ejų metų senjore iš Marijampolės. Jai diagnozuota hipertenzija ir širdies nepakankamumas, todėl kasdienė vaistų dozė jai yra ne prabanga, o gyvybės ir mirties klausimas. Kiekvieną mėnesį Aldona vietinėje tinklinėje vaistinėje palieka apie 60 eurų – tai didžiulė suma iš jos kuklios pensijos.
Vieną dieną jos sūnus, vykdamas apsipirkti į Suvalkus Lenkijoje, paprašo mamos vaistų dėžučių ir receptų kopijų. Užsukęs į paprastą lenkišką vaistinę, jis patiria šoką. Už lygiai tuos pačius vaistus – to paties tarptautinio gamintojo, to paties veikliosios medžiagos kiekio ir netgi identiškai atrodančioje pakuotėje – jis sumoka vos 18 eurų.
Skirtumas – daugiau nei trigubas. Ir tai ne pavienis atvejis. Elementarus ibuprofenas, vaistai nuo alergijos, magnio papildai ar purškalai į nosį nuo slogos kaimyninėje šalyje kainuoja grašius, o Lietuvoje jie paversti aukso vertės prekėmis. Kaip tai įmanoma Europos Sąjungos viduje, kur galioja laisvas prekių judėjimas?
Sugriauname melą apie „mažą rinką“ ir „logistikos kaštus“
Kai tik žurnalistai ar visuomenė pradeda piktintis vaistų kainomis, farmacijos atstovai iškart paleidžia į darbą savo mėgstamiausią pasiteisinimų plokštelę: „Lietuva yra per maža rinka“, „čia dideli logistikos kaštai“, „mes turime mažą perkamąją galią, todėl gamintojai mums neduoda nuolaidų“.
Tai yra absoliutus, įžūlus melas. Vaistų dėžučių atvežimas vilkiku iš Vokietijos į Varšuvą ar į Vilnių kainuoja praktiškai tiek pat. Tikroji kosminių kainų priežastis yra ne rinkos dydis, o rinkos monopolizavimas ir vertikali integracija.
Lietuvos farmacijos rinką iš esmės valdo keli dideli žaidėjai. Jie sukūrė uždarą ekosistemą, kurioje viskas priklauso jiems patiems:
- Didmeninės prekybos bazės, kurios įveža vaistus į Lietuvą.
- Logistikos įmonės, kurios juos išvežioja.
- Mažmeninės vaistinių tinklų imperijos, kuriose jūs tuos vaistus perkate.
Kai ta pati įmonių grupė perka vaistą iš gamintojo, pati sau jį atveža ir pati sau jį parduoda savo vaistinėje, jokios laisvos rinkos konkurencijos nelieka. Jie patys nustato antkainius kiekvienoje grandyje, dirbtinai išpūsdami galutinę kainą vartotojui. Jūs neturite kur pabėgti, nes perėję į gatvės pusę rasite kitą vaistinę, priklausančią tam pačiam karteliui, su tokiomis pačiomis kainomis.
Lobistų blokada: kodėl paracetamolis tapo vaistinių įkaitu?
Vienas ciniškiausių šio kartelio veikimo pavyzdžių – kova dėl nereceptinių vaistų (tokių kaip paprastas paracetamolis ar vaistai nuo rėmens) pardavimo prekybos centruose ar degalinėse.
Daugelyje Vakarų Europos šalių – Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Norvegijoje – skaudant galvai jūs tiesiog nusiperkate ibuprofeno pakuotę prekybos centre kartu su duona ir pienu. Ten jis kainuoja keliasdešimt centų, nes prekybos tinklai konkuruoja tarpusavyje.
Lietuvoje, vos tik bandoma priimti įstatymą, leidžiantį platinti nereceptinius vaistus už vaistinių ribų, farmacijos lobistai sukelia isterišką paniką. Politikai gąsdinami „masiniais apsinuodijimais“, esą „tik diplomuotas vaistininkas gali paduoti paracetamolio dėžutę“.
Kokia tikroji priežastis? Vaistinių tinklams visiškai neįdomus jūsų saugumas nuo vienos paracetamolio tabletės. Jiems gyvybiškai svarbus žmonių srautas. Jei jūs nusipirksite vaistų nuo galvos skausmo degalinėje, jūs nebeužsuksite į vaistinę. O neužsukę į vaistinę, jūs nenupirksite jiems pelningiausių prekių – brangių maisto papildų, vitaminų ar dermokosmetikos, kuriuos vaistininkai (kuriems nustatyti pardavimų planai ir targetai) yra spaudžiami jums „įsiūlyti“ prie kiekvieno pirkinio.
Paprasti vaistai yra laikomi įkaitais vien tam, kad užtikrintų jūsų vizitą į korporacijos parduotuvę.
Valstybė – tyli plėšikavimo bendrininkė
Skaudžiausia, kad ši sistema veikia stebint ir tyliai laiminant valstybei. Sveikatos apsaugos ministerija, Konkurencijos taryba ir politikai dešimtmečius nesugeba (arba nenori) pažaboti šios oligarchijos.
Vaistai nėra prabangos prekė. Jūs neinate pirkti vaistų nuo širdies nepakankamumo savo malonumui, kaip perkate naujus batus ar atostogų kelionę. Jūs perkate juos todėl, kad neturite kito pasirinkimo – jūs norite gyventi ir išsaugoti sveikatą. Krauti milžiniškus, spekuliacinius pelnus iš žmonių ligos ir skausmo, nepaliekant jiems jokios alternatyvos, yra aukščiausio lygio cinizmas.
Atėjo laikas pareikalauti, kad valstybė vykdytų savo pareigą: išskaidytų vertikalius farmacijos monopolius, leistų elementarius nereceptinius vaistus pardavinėti prekybos centruose ir įvestų griežtas antkainių lubas, kad Lietuvos senjorams nebereikėtų rinktis tarp šilto maisto ir vaistų nuo kraujospūdžio.
