Jūs mokate Privalomąjį sveikatos draudimą (PSD) kiekvieną mėnesį, dešimtmečius iš eilės. Jums žadama nemokama, kokybiška ir prieinama medicina. Tačiau kai jums staiga prireikia rimtos pagalbos, prieš jus nuleidžiama geležinė uždanga, ant kurios parašyta: „Talonų nėra, laukite pusmetį“. Bet nenusiminkite – ta pati sistema tuoj pat atidarys jums mažas, auksines dureles. Už jų jus pasitiks lygiai tas pats daktaras, kuris valstybinėje ligoninėje jums „neturėjo laiko“, tik dabar jis maloniai šypsosis ir lauks jūsų 120 eurų. Tai – Lietuvos medicinos vieša paslaptis: parazituojanti sistema, kurioje pacientas ciniškai verčiamas už tą patį gydytoją susimokėti du kartus.
Tylus registratūros patarimas ir 120 eurų vertės stebuklas
55-erių metų vyras, pajutęs nerimą keliančius širdies permušimus, gauna šeimos gydytojo siuntimą pas kardiologą. Rimas skambina į didžiąją miesto valstybinę polikliniką, tikėdamasis greitos pagalbos. Registratūros darbuotojos atsakymas kerta kaip botagu: „Artimiausias laisvas laikas pas daktarą X – po šešių mėnesių. Galite registruotis į laukiančiųjų eilę.“
Vyras sutrinka – po šešių mėnesių jam kardiologo gali tiesiog nebereikėti. Ir tada įvyksta tai, kas kasdien nutinka tūkstančiams lietuvių. Registratūros darbuotoja, nuleidusi balsą, tarytum darydama didžiulę paslaugą, ištaria: „Žinokit, daktaras X antradieniais dirba privačioje klinikoje kitoje gatvės pusėje. Pabandykite pasiskambinti ten.“
Rimas paskambina. Stebuklas! Ten tas pats daktaras X turi laisvą vietą… jau rytoj ryte. Rimas nueina į blizgantį privatų kabinetą, susimoka 120 eurų už 15 minučių konsultaciją ir išeina su receptu. Jis sėdi priešais lygiai tą patį žmogų, kuris valstybinėje sistemoje jam buvo nepasiekiamas lyg Holivudo žvaigždė.
Parazituojantis modelis: kam gydytojams reikalinga valstybinė ligoninė?
Kyla natūralus klausimas: jei privačioje klinikoje gydytojas per valandą uždirba tiek, kiek valstybinėje per kelias dienas, kodėl visi geriausi specialistai tiesiog neišeina į privatų sektorių visam laikui?
Atsakymas atidengia patį ciniškiausią šios sistemos kampą. Valstybinė ligoninė jiems yra gyvybiškai būtina, nes ji atlieka trijų nemokamų ramsčių funkciją:
- Statusas ir reklama: Privačiai klinikai reikia paciento. O pacientas nori eiti pas „Santaros“ ar „Kauno klinikų“ skyriaus vedėją. Valstybinė pareigybė yra geriausia, valstybės apmokama marketingo kampanija.
- Klientų srautas (nusiurbimas): Valstybinė poliklinika generuoja begalinį sergančių, išsigandusių žmonių srautą. Kai eilės dirbtinai išsipučia, gydytojui (arba registratūrai) belieka tiesiog nukreipti šį neviltimi varomą srautą į savo privatų kabinetą.
- Brangios operacijos ir atsakomybė: Ką daro daktaras X, jei Rimui po 120 eurų kainavusios konsultacijos visgi prireikia sudėtingos širdies operacijos? Ar jis operuos jį privačioje klinikoje? Dažniausiai ne, nes tai kainuotų dešimtis tūkstančių, o privati klinika nenori prisiimti atgaivinimo ir reanimacijos rizikos. Daktaras X liepia Rimui ateiti… atgal į valstybinę ligoninę.
Rezultatas: Visas greitas, lengvas ir pelningas darbas (konsultacijos, echoskopijos) „nusiurbiamas“ į privačią kliniką, o visi brangūs, sudėtingi ir rizikingi kaštai (operacinės, reanimacija, slauga) paliekami ant mokesčių mokėtojų ir valstybės pečių.
Dirbtinis deficitas ir valstybės bejėgystė
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) metai iš metų apsimeta, kad šios problemos nemato. Gydytojams oficialiai leidžiama dirbti per kelias darbovietes.
Tačiau pagalvokite logiškai: kaip tas pats žmogus, atidirbęs sunkią pamainą valstybinėje ligoninėje, po pietų gali kokybiškai priimti dar dešimt privačių pacientų? Mes turime sistemą, kurioje gydytojas yra fiziškai suinteresuotas, kad valstybinėje poliklinikoje eilės būtų kuo ilgesnės. Jei valstybinėje sistemoje pas jį bus galima patekti per savaitę – jo privatus kabinetas bankrutuos.
Dirbtinis deficitas yra varomoji privataus medicinos verslo jėga. Tai yra legalizuotas konfliktas, kai gydytojo viešoji pareiga (gydyti žmones valstybinėje įstaigoje) tiesiogiai kertasi su jo asmeniniu finansiniu interesu (kad tie žmonės ateitų pas jį privačiai).
Dvigubas apmokestinimas už tą pačią paslaugą
Mes esame vienintelė rinka, kuri toleruoja tokį absurdą. Įsivaizduokite, jei atėję į valstybinę mokyklą išgirstumėte: „Jūsų vaiko matematikos nemokysime, nes klasės pilnos. Bet tas pats mokytojas už 50 eurų gali jį pamokyti vakare savo bute.“ Tai būtų skandalas. Bet medicinoje mes tai priėmėme kaip normą.
Jūs mokate tūkstančius eurų PSD mokesčių tam, kad išlaikytumėte valstybines ligonines, nupirktumėte joms brangią įrangą ir mokėtumėte bazinį atlyginimą gydytojui. Tačiau kai jums prireikia to gydytojo smegenų ir laiko – jūs privalote ištraukti banko kortelę ir susimokėti dar kartą.
Lietuvos medicina neserga pinigų ar specialistų trūkumu. Ji serga godumu ir dvigubais standartais, kuriuos nedelsiant privalu išoperuoti.
