Dauguma žmonių mėgsta stabilumą. Rytinis espreso ritualas, ta pati pažįstama kavinė, kur barista jau nebeklausia vardo, įprasta darbo rutina, kur net ir degantys terminai atrodo pažįstami. Tokiame nuspėjamume mes tarsi slepiamės nuo pasaulio, nes tai sukuria iliuziją, kad bent dalį gyvenimo galime kontroliuoti. Todėl bet kas, kas įsiveržia į šį saugų burbulą – naujas vadovas, reorganizacija darbe ar net būtinybė persikelti į kitą miestą – dažnai suvokiamas kaip asmeninis smūgis ir sukelia stiprų nerimą.
Klinikinis psichologas Davidas A. Clarke’as daugelį metų tyrė žmones, kenčiančius nuo nerimo ir depresijos, ir priėjo prie gana paprastos, bet tikslios išvados: didžiausių mūsų emocinių sukrėtimų katalizatorius beveik visada yra pokyčiai. Santykių nutrūkimas, finansiniai svyravimai ar sveikatos problemos yra akivaizdūs sukrėtimai, tačiau esmė ta, kad net ir teigiami pokyčiai gali išmušti žemę iš po kojų. Pavyzdžiui, jei gaunate paaukštinimą ir gerokai didesnį atlyginimą, tai atrodo kaip didžiulė sėkmė, tačiau kartu atsiranda atsakomybė, spaudimas ir net apsimetėlio sindromas, dėl kurio naktimis sunku užmigti. Net ir sprendimas pradėti sportuoti, keisti gyvenimo būdą ar pradėti remontą namuose gali sukelti stresą, nes kiekviena naujovė reikalauja papildomų energijos ir dėmesio išteklių, kurių suaugusio žmogaus gyvenime dažnai ir taip trūksta.
Kodėl pokyčiai taip stipriai išmuša iš pusiausvyros
Kai gyvenimas pradeda atrodyti sunkus, pirmoji reakcija dažnai būna pasitraukti – norisi atsigulti, pasislėpti po antklode ir laukti, kol situacija pati susitvarkys. Tačiau Clarke siūlo kitokį požiūrį: susitaikymą ir prisitaikymą. Nors šie žodžiai skamba kaip nuobodaus psichologinio seminaro tema, iš tikrųjų tai yra vienas pagrindinių kognityvinės elgesio terapijos principų.
Susitaikymas nereiškia pasiduoti ar plaukti pasroviui. Tai reiškia sąžiningai savęs paklausti, ką šioje situacijoje iš tikrųjų galite kontroliuoti, o ko – ne. Mes negalime kontroliuoti ekonominių krizių, pasaulinių įvykių ar net to, kad žmonės sensta. Bandymas valdyti tai, kas nuo mūsų nepriklauso, dažnai veda tiesiai į perdegimą. Tačiau visada lieka dalykų, kuriuos galime pasirinkti patys.
Jei jums tenka persikelti į kitą miestą, negalite pakeisti fakto, kad palikote seną aplinką ar draugus. Tačiau galite pasirinkti rajoną, kuriame gyvensite, vietą, kur gersite rytinę kavą, ar barą, į kurį eisite penktadienio vakarą. Tokios smulkios detalės padeda susigrąžinti kontrolės jausmą ir primena, kad net ir pokyčių metu žmogus turi pasirinkimų.
Maži veiksmai vietoj didelės panikos
Žmonės yra emocingos būtybės, todėl natūralu, kad krizių metu pirmiausia kyla stiprios emocijos. Jei darbe prasideda atleidimai ar reorganizacija, norisi panikuoti, kalbėti apie tai su draugais ir įsivaizduoti blogiausius scenarijus. Ir tai yra visiškai normalu, nes emocijas reikia išgyventi. Tačiau jei sustojama tik ties tuo, problema neišsprendžiama.
Clarke pataria pereiti prie į problemą orientuoto mąstymo: vietoj nuolatinio galvojimo „kas bus, jei mane atleis“, geriau imtis konkrečių veiksmų. Galima atnaujinti gyvenimo aprašymą, peržiūrėti darbo skelbimus, parašyti pažįstamiems ar pradėti ieškoti atsarginių variantų. Tokiu būdu dėmesys nukreipiamas nuo baimės prie realių veiksmų.
Pokyčiai dažnai verčia mus priimti sprendimus, o sprendimų akivaizdoje žmonės dažnai sustingsta. Tai primena elnią, apšviestą automobilio žibintų – jis sustoja ir negali pajudėti. Tačiau sprendimo atidėjimas taip pat yra sprendimas, tik dažniausiai pats nepalankiausias. Clarke siūlo į tokius pasirinkimus žiūrėti racionaliai, tarsi į darbo projektą.
Jei abejojate dėl santykių, nereikia laukti mistinių ženklų ar bandyti spėti ateitį. Galima skirti tam tikrą laiką – pavyzdžiui, du mėnesius – stebėti situaciją, kalbėtis su partneriu ir vertinti santykius remiantis savo vertybėmis. Jei jūsų pagrindinės vertybės yra palaikymas, pagarba ir intelektualus bendravimas, o partneris nuolat sukelia konfliktus dėl smulkmenų ir nesidomi jūsų interesais, atsakymas dažnai tampa aiškus.
Net ir didžiausias chaosas praeina
Vis dėlto sunkiausia dalis pokyčių metu yra vidinis balsas, kuris pradeda kartoti: „Aš nesusitvarkysiu“, „Aš silpnas“, „Aš visada priimu blogus sprendimus.“ Toks mąstymas gali būti patogus, nes leidžia pasijusti auka, tačiau verta pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos.
Jei atsigręžtumėte atgal, pamatytumėte, kad jau išgyvenote visus sunkiausius savo gyvenimo momentus – krizes, išsiskyrimus, darbo praradimą ar net pasaulines pandemijas. Tai reiškia, kad jau turite išgyvenimo patirtį, tik streso akimirkomis smegenys linkusios ją pamiršti.
Kartais, kai trūksta pasitikėjimo savimi, galima pasinaudoti paprastu triuku – laikinai pasiskolinti kito žmogaus pasitikėjimą. Pagalvokite apie kolegę ar draugę, kuri visada atrodo užtikrinta ir rami net sudėtingose situacijose. Paklauskite savęs, kaip ji elgtųsi jūsų vietoje, kaip parašytų tą sudėtingą laišką ar kaip reaguotų į nemalonią pastabą. Kartais pakanka kurį laiką elgtis taip, lyg būtumėte tas žmogus, ir po kelių savaičių gali paaiškėti, kad tas pasitikėjimas jau tapo natūralus.
Pokyčiai beveik visada yra nemalonūs ir dažnai skausmingi, nes jie verčia išeiti iš komforto zonos. Tačiau jei nustojate su jais kovoti ir pabandote tiesiog pakoreguoti savo „bures“, galite pastebėti, kad net po didžiausių gyvenimo audrų atsiranda naujas krantas. Kartais tas krantas pasirodo visai neblogas, o kartais tai tiesiog vieta, kur galima rasti naują mėgstamą kavinę ir puodelį tikrai geros kavos.
