Pas mus namuose rytais viskas vyksta labai paprastai ir tuo pačiu labai greitai. Vos tik kas nors atsikelia, pirmas žingsnis – prie šaldytuvo. Ir ne šiaip sau, o patikrinti, ar ten dar yra tas stiklainis su šokoladiniu kremu. Jei yra – visi ramūs. Jei ne – vadinasi, reikės daryti naują porciją. Ir čia geriausia dalis ta, kad tam nereikia nei laiko, nei pastangų. Viskas padaroma greičiau nei užverda vanduo arbatai.
Šitą receptą atradau visiškai atsitiktinai, kai norėjosi kažko saldaus, bet nesinorėjo nei kepti, nei ilgai stovėti virtuvėje. Nuo tada jis tapo nuolatiniu mūsų šaldytuvo „gyventoju“. Ir, jei atvirai, sunku su tuo konkuruoti – skonis sodrus, tekstūra švelni, o svarbiausia, kad pats žinai, ką valgai.
Paprastas procesas, kuris visada pavyksta
Kai darau šį kremą, viskas vyksta labai natūraliai, be jokio sudėtingumo. Pirmiausia ištirpinu sviestą – kartais mikrobangėje, kartais tiesiog ant garų. Tada į jį sudedu šokoladą ir maišau, kol viskas tampa vientisa, blizgi mase. Šitas momentas visada maloniausias, nes jau tada supranti, kad bus skanu.
Kai šokoladas ištirpsta, supilu kondensuotą pieną. Masė iš karto pasikeičia – tampa šviesesnė, minkštesnė, tokia kreminė. Tada įdedu kakavos, kuri dar labiau sustiprina skonį. Jei noriu švelnesnio varianto, dedu mažiau, jei sodresnio – šiek tiek daugiau. Svarbiausia viską gerai išmaišyti, kad neliktų jokių gumulėlių.
Po kelių minučių kremas jau būna paruoštas. Supilu jį į stiklainį ir dedu į šaldytuvą. Ten jis sutvirtėja iki tokios konsistencijos, kokią turi pirktiniai kremai, tik be jokių priedų ar keistų ingredientų, kurių net nesinori skaityti etiketėje.
Kodėl šis kremas visada pasiteisina
Didžiausias šito recepto privalumas yra tas, kad jis tinka viskam. Ryte užtepi ant skrebučio – ir pusryčiai jau paruošti. Kartais dedu ant blynų, kartais naudoju kaip desertą prie arbatos, o kartais tiesiog valgome šaukštu, nes sunku atsispirti.
Pastebėjau, kad galima lengvai keisti skonį pagal tai, kokį šokoladą pasirenki. Su juodu šokoladu gaunasi sodresnis, mažiau saldus variantas, su pienišku – klasikinis, o su baltu – visai kitoks, švelnesnis, net šiek tiek primenantis karamelę. Kartais įmaišau riešutų, ir tada jis tampa dar įdomesnis.
Dar vienas dalykas – jis tikrai ilgai išsilaiko šaldytuve, bet realybėje tai neturi didelės reikšmės. Pas mus jis dingsta per kelias dienas, nes vis atsiranda priežastis „dar šiek tiek paragauti“. Ir tada supranti, kad kartais geriausi receptai yra tie, kurie atsiranda iš paprastumo, o ne iš sudėtingų idėjų.
