Apie darbą Lietuvoje žmonės kalba daug ir garsiai. Vieni piktinasi atlyginimais, kiti – vadovais, treti – nuolatiniu stresu, per dideliais krūviais, nepagarba ar tuo jausmu, kad jų pastangos niekam nerūpi. Atrodo, jog nepasitenkinimo netrūksta beveik kiekviename kolektyve. Tačiau keisčiausia yra tai, kad po visų tų pokalbių labai dažnai niekas iš esmės nepasikeičia. Žmogus toliau eina į tą patį darbą, toliau nervinasi, toliau vakarais skundžiasi namiškiams ir vėl kitą rytą grįžta į tą pačią vietą.
Iš šono į tai žiūrint lengva numoti ranka ir pasakyti: patys kalti, tik zyzia, bet nieko nedaro. Tačiau realybė sudėtingesnė. Dažnas žmogus ne lieka blogame darbe todėl, kad jam patinka kentėti. Jis lieka todėl, kad bijo, abejoja, yra pavargęs arba paprasčiausiai nebemato, nuo ko pradėti pokytį.
Skundimasis dažnai tampa pakaitalu veiksmui
Viena didžiausių problemų yra ta, kad skundimasis labai lengvai sukuria iliuziją, jog kažkas jau vyksta. Pasikalbėjai su kolega per pietų pertrauką, išsiliejai draugui telefonu, parašei piktą įrašą internete, ir trumpam pasidaro lengviau. Emociškai tai tikrai veikia. Žmogus jaučiasi išgirstas, palaikytas, tarsi iš savęs išmetęs dalį susikaupusio kartėlio.
Bet čia ir slypi spąstai. Kai palengvėja, atsiranda apgaulingas jausmas, kad problema jau lyg ir „pajudinta“. Nors iš tikrųjų nepadaryta nieko. Atlyginimas nepasikeitė, darbo sąlygos nepagerėjo, vadovas netapo normalesnis, o išsekimas niekur nedingo. Ir taip po truputį skundimasis tampa nebe žingsniu į sprendimą, o būdu išgyventi situaciją jos nekeičiant.
Būtent todėl kai kurie žmonės metų metus kalba tą patį. Tas pats pyktis, tie patys sakiniai, tos pačios istorijos apie nesąžiningą darbovietę. Tik pokyčio nėra. Nes kalbos atstoja veiksmą.
Daugelis renkasi pažįstamą blogį, o ne nežinomą riziką
Iš šalies dažnai atrodo: jei taip blogai, tai išeik. Bet gyvenime viskas nėra taip paprasta. Darbas žmogui yra ne tik vieta, kur jis pavargsta. Tai jo pajamos, stabilumas, paskola, vaikų išlaikymas, sąskaitos, rutina ir saugumo jausmas. Net jei tas saugumas labai trapus.
Dėl to daug kas pasirenka pažįstamą blogį. Prastas darbas vis tiek atrodo geriau nei nežinia. Žmogus galvoja: o jeigu kitur bus dar blogiau? O jeigu neišdirbsiu bandomojo? O jeigu nerasiu nieko geresnio? O jeigu dabar bent jau turiu pastovumą? Tokios mintys labai stipriai stabdo, ypač tuos, kurie jau kartą nudegė arba neturi didelės finansinės pagalvės.
Ir čia labai svarbu suprasti, kad baimė nėra silpnumo ženklas. Ji labai žmogiška. Tačiau problema prasideda tada, kai baimė tampa nuolatiniu pasiteisinimu nieko nekeisti. Tuomet žmogus ima gyventi tarp dviejų būsenų: per daug blogai, kad būtų gera, bet dar ne tiek blogai, kad ryžtųsi išeiti.
Ne visi moka paversti nepasitenkinimą planu
Dar viena priežastis, kodėl žmonės lieka ten, kur jiems blogai, yra labai praktiška. Jie tiesiog nežino, ką daryti toliau. Pasakyti „noriu kažką keisti“ yra viena. O atsakyti sau, ką tiksliai keisi, per kiek laiko, nuo ko pradėsi ir kokį žingsnį gali padaryti jau šią savaitę, yra visai kas kita.
Dalis žmonių taip įklimpsta į nuovargį, kad nebeturi jėgų net galvoti strategiškai. Po darbo jie jaučiasi išsunkti, savaitgaliais bando atsigauti, o ne kurti naują gyvenimo planą. Tada pokytis atrodo kaip dar vienas papildomas darbas, kuriam tiesiog nėra energijos.
Būtent todėl kai kurie nepasitenkinimą nešiojasi metų metus. Ne dėl to, kad jiems patinka būti aukos vaidmenyje, o dėl to, kad jie nebesugeba pamatyti aiškios išėjimo krypties. Kai žmogus ilgai gyvena įtampoje, jo mąstymas siaurėja. Jis mato problemą, bet nebemato kelio iš jos.
Pokyčiai prasideda ne nuo didvyriško išėjimo, o nuo mažų sprendimų
Didžiausia klaida yra manyti, kad pokytis turi būti dramatiškas. Kad jei jau kažką keiti, tai turi vieną dieną trenkti durimis, parašyti pareiškimą ir rytoj pradėti naują gyvenimą. Taip būna retai. Dažniausiai tikri pokyčiai prasideda daug tyliau.
Pirmiausia žmogus nustoja vien tik skųstis ir pradeda sau nuoširdžiai atsakyti, kas jam netinka. Tada pasižiūri, ar problemą galima spręsti darbovietės viduje. Galbūt reikia ne iškart išeiti, o pasikalbėti dėl krūvio, atlygio, pareigų ar ribų. Jei ne – tada pradėti dairytis kitur. Atnaujinti gyvenimo aprašymą. Pasižiūrėti rinką. Pasikalbėti su pažįstamais. Išsiųsti kelis CV. Sukurti bent mažą finansinį rezervą. Pradėti mokytis kažko papildomai.
Visa tai skamba mažai įspūdingai, bet būtent taip ir gimsta tikri sprendimai. Ne iš vieno didelio emocinio sprogimo, o iš kelių sąmoningų veiksmų.
Problema ne tai, kad žmonės skundžiasi. Problema – kai jie tuo apsiriboja
Skųstis nėra gėda. Kartais tai natūrali reakcija į neteisybę, nuovargį ar prastas sąlygas. Problematiška tai tampa tik tada, kai skundimasis tampa nuolatiniu gyvenimo fonu ir vieninteliu atsaku į tai, kas netenkina.
Todėl tiksliau būtų sakyti ne tai, kad lietuviai per daug verkia dėl darbo. Tikroji bėda ta, kad labai daug žmonių per ilgai pasilieka tarp nepasitenkinimo ir neveiksnumo. Jie aiškiai jaučia, kad kažkas blogai, bet per retai paverčia tą jausmą konkrečiu planu.
Ir kol taip yra, tol niekas nesikeičia. Nei darbo vietoje, nei žmogaus gyvenime. Nes vien tik garsiai pasakyta tiesa dar nėra pokytis. Pokytis prasideda tada, kai po jos ateina bent vienas realus žingsnis.
