Lietuvoje grikiai daugeliui atrodo toks įprastas maistas, kad net sunku įsivaizduoti, jog kitur jie gali būti beveik nepažįstami. Mums tai paprastas garnyras, košė, sriubos priedas ar net greitas vakarienės sprendimas. Tačiau didelėje pasaulio dalyje grikiai niekada netapo kasdieniu produktu. Priežastis čia labai paprasta: maisto įpročius lemia ne tai, kas sveikiausia, o tai, kas istoriškai auginta, perduota šeimoje ir tapo sava virtuvei.
Lietuvoje grikiai prigijo ne atsitiktinai
Lietuvoje grikiai turi seną ir labai praktišką vietą virtuvėje. Mūsų regione jie ilgai buvo vertinami kaip sotus, nebrangus ir lengvai laikomas maistas. Tai ypač svarbu kraštui, kuriame žmonėms ilgus metus reikėjo maisto, kuris būtų ir paprastas, ir patikimas, ir tinkantis kasdienybei.
Grikiai gerai įsitvirtino todėl, kad jie tiko lietuviškam valgymo būdui. Mes nuo seno esame pripratę prie šiltų, sočių, paprastų patiekalų. Bulvės, kruopos, sriubos, troškiniai, mėsa, pieno produktai – tokioje virtuvėje grikiai labai natūraliai rado savo vietą. Jie nebuvo kažkas egzotiško ar „sveikuoliško“. Jie buvo tiesiog normalus maistas.
Dar svarbu ir tai, kad Lietuvoje grikiai ilgą laiką buvo laikomi praktišku pasirinkimu šeimai. Jie sotūs, greitai paruošiami, dera tiek su sviestu, tiek su pienu, tiek su mėsa ar grybais. Būtent toks universalumas ir padėjo jiems išlikti ant stalo net tada, kai atsirado daug daugiau kitų produktų.
Kodėl Vakarų Europoje grikiai netapo kasdieniu maistu
Nors kai kuriose Europos šalyse grikiai tikrai žinomi, daugelyje jų jie niekada netapo tuo, kuo yra Lietuvoje. Vakaruose jų vietą daug dažniau užėmė kviečiai, miežiai, avižos, ryžiai, kukurūzai, makaronai ar bulvės. Kitaip tariant, ten jau buvo kitų pagrindinių angliavandenių šaltinių, kurie tapo įprastesni ir artimesni vietinei virtuvei.
Be to, nemažai vakariečių grikių skonį laiko gana specifiniu. Lietuviui ar kitam Rytų Europos žmogui tas lengvas kartumas ar ryškesnis kruopų skonis atrodo visiškai normalus. Tačiau žmogui, kuris užaugo su ryžiais, kuskusu, bulvių koše ar makaronais, grikiai gali pasirodyti kiek per grubūs, per žemiški arba tiesiog neįprasti.
Čia labai svarbus ir įprotis. Jei šeimoje niekas nuo vaikystės nevalgė grikių, žmogus suaugęs jų dažniausiai ir neieško. Jis rinksis tai, kas pažįstama. Būtent todėl daugelyje Vakarų šalių grikiai dažniau atsiduria ne kasdienėje, o nišinėje lentynoje – prie sveikesnio, ekologiško ar specializuoto maisto.
Kodėl amerikiečiams grikiai taip ir netapo savaime suprantamu produktu
Jungtinėse Valstijose grikiai nėra visiškai nežinomi, tačiau jie niekada netapo tuo, kuo Lietuvoje yra paprastos kruopos. Ten kasdienėje virtuvėje daug stipriau įsitvirtino ryžiai, avižos, kukurūzų produktai, bulvės, makaronai ir duona. Amerikietiškoje maisto kultūroje labai svarbus patogumas, greitis ir įprasti skoniai, todėl grikiai liko labiau šalutinis, o ne centrinis produktas.
Amerikiečiui grikiai dažniau gali asocijuotis ne su dubenėliu kruopų, o su tam tikrais blynais, miltais ar sveikuolišku produktu. Kitaip tariant, jie ten neišaugo į kasdienį garnyrą, kaip pas mus. Jei maistas neturi stiprios vietos šeimos tradicijoje, jis retai tampa buitiniu įpročiu.
Dar viena priežastis ta, kad JAV maisto rinka labai ilgai orientavosi į masiškai pažįstamus produktus. Tai, ką lengva parduoti daugumai, greičiau ir patenka į kasdienį vartojimą. Grikiai tokio universalaus statuso ten niekada neįgijo.
O kaip Azija? Juk ten grikiai kai kur vis dėlto valgomi
Azija čia yra sudėtingesnis atvejis, nes ji labai didelė ir nevienoda. Pasakyti, kad azijiečiai beveik nevalgo grikių, nebūtų visai tikslu. Kai kuriose šalyse ar regionuose jie tikrai naudojami. Pavyzdžiui, grikių makaronai kai kam yra gerai žinomas produktas. Tačiau daugumoje Azijos šalių kasdienį maisto pagrindą sudaro visai kiti produktai – pirmiausia ryžiai, taip pat kvietiniai makaronai, soros, įvairios pupelės ir kiti regionui būdingi augalai.
Todėl net ten, kur grikiai egzistuoja, jie dažnai nėra „paprastos kruopos vakarienei“, kaip Lietuvoje. Jie gali būti naudojami kita forma, kitame patiekale, kitame regione arba tik tam tikrose virtuvės tradicijose. Kitaip tariant, Azijoje grikiai nėra visiškai svetimi, bet daug kur jie ir nėra tas kasdienis, savaime suprantamas maistas, koks yra mūsų namuose.
Didžiausia priežastis – ne mityba, o kultūra
Žmonės dažnai galvoja, kad maisto populiarumą lemia jo nauda sveikatai. Tačiau realybėje daug svarbiau yra tai, kas žmogui pažįstama nuo vaikystės. Jei viena tauta šimtmečius valgė ryžius, ji ir toliau juos laikys normaliu maistu. Jei kita užaugo su bulvėmis ir kruopomis, būtent jos atrodys natūraliausios.
Lietuvoje grikiai yra ne todėl, kad vieni pirmųjų atradome jų naudą. Jie yra todėl, kad jie tapo mūsų maisto kasdienybės dalimi. Jie dera prie mūsų sriubų, prie kotletų, prie spirgučių, prie grybų, prie pieno, prie paprasto naminio valgymo. Kitose šalyse tokį vaidmenį atlieka kiti produktai.
Todėl atsakymas į šį klausimą gana paprastas: daug europiečių, amerikiečių ir azijiečių beveik nevalgo grikių ne todėl, kad jie blogi ar nevertingi, o todėl, kad jų virtuvėse tiesiog niekada netapo savais. Lietuvoje nutiko priešingai – grikiai čia įsitvirtino taip stipriai, kad dabar mums jie atrodo beveik tokie pat natūralūs kaip bulvės ar duona.
Kodėl grikiai Lietuvoje tikriausiai dar ilgai niekur nedings
Net dabar, kai parduotuvėse pilna ryžių, kuskuso, bolivinių balandų, bulguro ir kitų kruopų, grikiai Lietuvoje vis tiek išlieka labai stiprioje pozicijoje. Priežastis paprasta: jie jau seniai tapo ne mada, o įpročiu. Žmonės žino, kaip juos virti, su kuo derinti ir ko iš jų tikėtis.
Be to, grikiai daugeliui vis dar siejasi su naminiu, paprastu, normaliu maistu. Ne prabanga, ne dieta, ne trumpalaike mada, o tuo, kas visada buvo virtuvėje. O tokie produktai paprastai ir išsilaiko ilgiausiai.
